Juos triuškinamai, kaip niekas kitas iki šiol, laimėjo naujojo prezidento aktoriaus V.Zelenskio suburta partija „Tautos tarnas“, surinkusi per 43 proc. balsų.
Nušlavusi ir daugumą vienmandačių apygardų, ji greičiausiai viena formuos vyriausybę, skirstys kitus postus, nes jau dabar turi užsitikrinusi daugumą 450 vietų parlamente.
Konstitucijai pakeisti reikalingus sprendimus ši partija galės lengvai priimti pasitelkusi tiek roko atlikėjo S.Vakarčuko partiją „Balsas“, tiek ekspremjerės J.Tymošenko „Tėvynę“ ar P.Porošenkos „Europietišką solidarumą“, tiek nepartinius.
Tarp penkių partijų, kurioms bus atstovaujama parlamente, nors liko toli už „Tautos tarno“ nugaros, simbolišką antrąją vietą užėmė atvirai prorusiška „Opozicinė platforma – už gyvybę“. Jai vadovauja netgi giminystės ryšiais su Rusijos prezidentu V.Putinu susijęs oligarchas V.Medvedčukas.
Dauguma Vakarų žiniasklaidos, ekspertų, politikų ir diplomatų sveikina rinkimų rezultatus. Esą toks radikalus politinio elito atsinaujinimas ir milžiniškas tautos pasitikėjimo kreditas atveria naujas galimybes reformoms ir pažangai. Juolab kad visos parlamentinės partijos, išskyrus V.Medvedčuko vadovaujamą, deklaruoja Ukrainos europinę kryptį.
Vis dėlto išsakius tokias viltis dera pastebėti ir ne tokių šviesių rinkimų spalvų.
Pirmiausia, balsavo tik per 49 proc. rinkėjų, o tai mažiausias aktyvumas per visą atkurtos Ukrainos istoriją. Tai rodo, kad tik pusė piliečių nori dalyvauti sprendžiant valstybės, kuri suėsta korupcijos, išgyvena ekonomikos krizę, iš dalies okupuota ir kariaujanti, ateitį.
Antra, tenka pripažinti, kad po Maidano revoliucijos taip ir nepradėjo formuotis bent kas nors panašaus į partijų ar politinę sistemą. Ukrainos partijos toliau lieka tik aplink vieną ar kelis asmenis stichiškai, dėl asmeninių ir kitokių interesų susibūrusios grupuotės.
Būtent tai lemia, jog Ukrainos politikos scena ir pagrindinės valdžios institucijos primena pelkę ar džiungles, kur gyvenamas uždaras gyvenimas, o ryšys su visuomene menkas.
Šitokia padėtis lėmė visuomenės nusivylimą visu ligšioliniu politiniu elitu, politika apskritai ir tapo pagrindiniu tiek V.Zelenskio, tiek „Tautos tarno“ svaiginančios sėkmės šaltiniu.
Ir paradoksalu, ir natūralu, kad dauguma rinkėjų būtent dėl to iš tiesų balsavo ne už virtualią V.Zelenskio „partiją“ ar jos kandidatus, o už jį patį – tokį pat virtualų garsiojo serialo apie prezidentą „Tautos tarnas“ herojų.
Kokia rizika kyla, kai padrikos, patirties politikoje ir apskritai viešajame gyvenime neturinčių žmonių grupuotės įgyja tokią valdžią?
Atsakymų į šį klausimą mums, lietuviams, toli ieškoti nereikia – pakanka pažvelgti į savo kiemą.
2016 m. iš vadinamųjų žaliųjų valstiečių ir „nepartinių bloko“ sugraibyta partija susišlavė tokią daugumą Seime, kokios jokia politinė jėga čia neturėjo du dešimtmečius.
Tačiau, nepaisant didelės galios svertų ir valdančiųjų mėginimų suveržti visiems apynasrius, chaosas nesibaigia, o jo įkaitėmis tapo valstybė ir visuomenė.
Turint galvoje Ukrainos, kaip valstybės, nebrandą ir tai, kad „tautos tarnai“ politikoje yra dar žalesni už mūsų „žaliuosius valstiečius“, didelė tikimybė, kad ten sumaišties bus daugiau.
Nereikėtų pamiršti, jog už daugelio politikos naujokų nugaros tradiciškai slypi ir šešėliniai interesai, kurie turi tas pačias senas šaknis.
Antai virš V.Zelenskio kybo vieno pagrindinių Ukrainos oligarchų I.Kolomoiskio šešėlis.
Žinoma, gali būti, kad prezidentas pamėgins įrodyti, jog yra savarankiška ir net pagrindinė politinė figūra. Bet tai reikštų ir karo valdžios viršūnėse ir užkulisiuose riziką.
ZUMAPRESS/Scanpix nuotr.
Yra pavojus, jog garsiai deklaruojama bekompromisė kova su korupcija virs buvusių valdžių kadrų valymu dėl savų, parodomosiomis akcijomis, nukreiptomis prieš P.Porošenką.
Pagaliau viena raudoniausių lempučių – bendras visų atvirai prorusiškų jėgų rezultatas rinkimuose, kuris siekia kone 20 proc. rinkėjų balsų. O daugelyje karo apimtų vietų tos jėgos įtikinamai laimėjo netgi prieš „Tautos tarną“.
Negana to, didžiulė „Tautos tarno“ rėmėjų dalis taip pat balsavo prieš „karo partija“ vadintą ligšiolinės valdžios politiką ir už bet kokią „taiką“ su Rusija bei jos marionetėmis Donbase. Regis, jie balsavo netgi už „taiką“ Rusijos sąlygomis – Kijevui iš esmės pripažįstant tas „respublikas“.
Susiję straipsniai
Žodžiu, ne vien Kremlius, bet ir pati V.Zelenskio aplinka spaudžia prezidentą leistis į sandėrius su Rusija. Jei spaudimas duotų vaisių, tai suteiktų naują postūmį Maskvai siekiant pagrindinio tikslo – kuo labiau įsiūbuoti Ukrainos valstybės laivą ir galiausiai jį nuskandinti. Juolab „Tautos tarnas“ – platus laukas įvairioms Kremliaus manipuliacijoms.
Visa tai turint galvoje, ir Vakarai, ir Lietuva turėtų nedelsdami padidinti savo pastangas stiprinant demokratiją Ukrainoje, rasti naujų bendravimo su naująja valdžia formų.