Tačiau net ir po 70 metų keturis dešimtmečius Kazachstane vykdyti branduoliniai testai atrodo kaip tragedija, o žmonės tebejaučia to poveikį.
Pirmasis Sovietų Sąjungos įvykdytas sprogimas žymi naują Šaltojo karo istorijos etapą. Jis buvo įvykdytas Kazachstane esančiame Semipalatinsko branduoliniame poligone praėjus 4 metams po to, kai Jungtinės Valstijos ant Japonijos numetė dvi branduolines bombas.
Informacija apie sprogimą iškart buvo užfiksuota JAV esančių prietaisų. Tai JAV prezidentą Harry Trumaną paskatino paskelbti, kad pagrindinis priešas Sovietų Sąjunga taip pat tapo branduoline šalimi.
Vakarų šalys tikėjosi, kad sovietai galiausiai sukurs branduolinį ginklą, tačiau negalvojo, kad tai įvyks taip greitai. JAV žvalgyba matė, kad tai nutikti gali anksčiausiai 1953 metais.
Tačiau sovietams padėjo į JAV institucijas infiltruoti šnipai, kurie nutekino svarbią informaciją.
Vienas jų – jaunas mokslininkas Theodore'as Hallas.
Jis 1944 metais baigė Harvardo universitetą, o dar būdamas studentu buvo pakviestas dirbti į slaptą branduolinę laboratoriją. Tačiau amerikiečiai nežinojo, kad jau tada jis buvo užverbuotas kitos pusės.
Jau 1944-ųjų gruodį jis sovietams perdavė pirmąją surinktą informaciją apie plutonio bombos gamybą.
„Tais metais buvau susirūpinęs, kad amerikiečiai turi atominių ginklų monopolį“, – 1997-aisiais tvirtino T.Hallas.
1949-aisiais sovietų išbandyta bomba buvo panaši į tą, kurią amerikiečiai numetė ant Nagasakio miesto. Jie išbandė „RDS-1“ plutonio bombą
Kazachstane esantis Kurčiatovo miestas kadaise buvo sovietų branduolinės programos centras, tačiau ši vieta buvo slepiama nuo visų žemėlapių.
„Tai buvo didelė paslaptis. Pagrindinis tikslas buvo išsaugoti paslaptis nuo priešų, tačiau apie tai negalėjo žinoti net ir vietiniai“, – tvirtino ekologas Dmitrijus Kalmykovas.
Dabar Kurčiatove yra muziejus, kuriame iliustruojama visa sovietinės branduolinės programos istorija.
Pirmosios bombos detonacijos metu aplink sprogimo aikštelę buvo palikti lėktuvai, karinė technika ir daugiau kaip 1500 gyvūnų, kad pamatyti sprogimo poveikį jiems.
Pastatuose įtaisytos kameros užfiksavo milžinišką viską niokojančią galią, kuri pranoko sovietų mokslininkų lūkesčius.
Tačiau bandymas turėjo ir kitų liudininkų – vietinius gyventojus, kurie net nežinojo koks pavojus jiems kilo.
„Bandomųjų sprogimų metu buvo matuojamas to poveikis žmogui. Branduolinė bombą jį paverčia jūrų kiaulyte“, – teigė Kazachstano aktyvistas Mukhtanas Tayzhanas.
Mokytojas Bolathekas Baltabekas gyvenantis netoli bandymų poligono prisimena kaip jo vieną kartą buvo paprašyta palikti namus. Iki tol vietiniai gyventojai eidavo į lauką ir stebėdavo po sprogimo kylančius grybo formos debesis.
„Aš su tėvais eidavau į lauką. Prisimenu momentus, kai žemė pradėdavo drebėti. Per televizorių gali matyti sprogimus, o mes buvome musės skraidančios po tuo debesiu. Politikai turbūt tuo mus ir laiko, tačiau mes žmonės“, – tvirtino M.Baltabekas.
Ateinančius keturis dešimtmečius Sovietų Sąjunga Semipalatinsko branduoliniame poligone detonavo mažiausiai 456 branduolines bombas.
Šis poligonas buvo uždarytas 1991-ųjų rugpjūčio 29-ąją – praėjus 42 metams po pirmojo bandymo.
„Sovietų Sąjungai nerūpėjo, kad branduolinių sprogimų padarinius patiria jos žmonės. Tuo metu buvo suvokimas, kad visi turi sumokėti kainą už Sovietų Sąjungos didybę – mes irgi turėjome turėti tokią branduolinę bombą kaip amerikiečiai“, – teigė D.Kalmykovas.
Šiandien Kazachstanas sovietinę branduolinę patirtį apibūdina šūkiu „nuo nacionalinės tragedijos iki nacionalinio pasididžiavimo“. Šalis vaidino svarbų vaidmenį sovietų kariniuose pasiekimuose, o buvusią infrastruktūrą naudoja dabar patys bandydami sukurti savo branduolinė technologiją.
Tačiau dauguma kazachų mano, kad branduolinių sprogimų poveikis šalyje yra tebejaučiamas iki šiol ir sukūrė tokį palikimą, kuris niekada nebus užmirštas.
Parengta pagal „Radio Free Europe“ ir BBC inf.
