Velioniui buvo 86 metai. Prancūzijai jis vadovavo nuo 1995 iki 2007 metų.
„Prezidentas Jacques'as Chiracas mirė šį rytą, apsuptas savo šeimos, ramiai“, – naujienų agentūrai AFP sakė jo žentas Fredericas Salat-Barou.
Viena pagrindinių jo valdymo reformų buvo prezidento kadencijos trukmės sutrumpinimas nuo 7 iki 5 metų.
Prezidento gyvenimą buvo aptemdę korupcijos skandalai, tačiau jis išliko vienu populiariausių Prancūzijos politikų.
Politikas 2003 metais stipriai priešinosi JAV invazijai į Iraką. Tuo metu jį palaikė net 90 proc. prancūzų.
2011 metais jam buvo skirti 2 metų lygtinė laisvės atėmimo bausmė.
J.Chiracas buvo pripažintas kaltu dėl netinkamo valstybės lėšų naudojimo ir piktnaudžiavimo visuomenės pasitikėjimu.
Jis nuteistas už tai, kad būdamas Paryžiaus meru savo partijos „Sąjunga už respubliką“ nariams mokėjo atlyginimus už neegzistuojančius darbus savivaldybėje.
Politikas turėjo įspūdingą nenutrūkstančią karjerą – dvi kadencijas buvo prezidentas, dvi premjeras, o net 18 metų vadovavo Paryžiui.
„Karas visada turi būti paskutinė priemonė. Tai visada yra blogiausias sprendimas, nes atneša tik mirtį ir neviltį“, – likus savaitei iki JAV invazijos kalbėjo J.Chiracas.
J.Chiracas buvo Paryžiaus meras nuo 1977 iki 1995 m. ir Prancūzijos prezidentas nuo 1995 iki 2007 m.
Po 2005 metais patirto insulto J. Chiraco sveikata pablogėjo, jis retai rodėsi viešumoje. Kalbėta, kad jam buvo pašlijusi atmintis; buvęs lyderis buvo prikaustytas prie neįgaliųjų vežimėlio.
2013 metų gruodį jam buvo sėkmingai atlikta inkstų operacija.
2015 metų gruodžio mėnesį buvęs prezidentas dvi savaites praleido ligoninėje dėl, kaip nurodė šeima, nuovargio.
2016-aisiais jis taip pat buvo hospitalizuotas dėl plaučių infekcijos.
Atgaila ir nepriklausomybė
Vienas svarbiausių J. Chiraco žingsnių buvo sprendimas paneigti mitą, jog Prancūzija niekaip nesusijusi su žydų persekiojimu ir deportacijomis per Holokaustą.
„Taip, okupantų nusikalstama kvailybė buvo paremta prancūzų, prancūzų valstybės, – jis pareiškė 1995 metų liepos 16-ąją. – Prancūzija, Apšvietos ir žmogaus teisių šalis... savo saugomus žmones perdavinėjo jų budeliams.“
Šis Europos vienybės šalininkas išpeikė savo tėvynainius prieš jiems 2005 metais nubalsuojant prieš Europos Sąjungos konstituciją, turėjusią sustiprinti Bendriją.
„Jeigu norite šauti sau į koją – prašom, bet paskui nesiskųskite, – kalbėjo jis. – Tai kvaila, sakau jums.“
Paaiškėjus referendumo rezultatams, J. Chiracas sakė, kad jaučiasi asmeniškai ir politiškai pažemintas.
Jo populiarumas ir neatsigavo iki pat kadencijos pabaigos 2007-aisiais, kai lyderis šalies vairą perdavė varžovu tapusiam buvusiam savo protežė Nicolas Sarkozy.
Galiausiai J. Chiracas tapo vienu populiariausių Prancūzijos politinių veikėjų, dažnai giriamu dėl savo blaivaus žmogiško požiūrio, o ne politinių pasiekimų.
Kritikai ji peikė kaip oportunistą ir impulsyvų politiką, bet kaip prezidentas jis įkūnijo Prancūzijoje itin branginamą nepriklausomybę. J. Chiracas pasisakydavo už Jungtinių Tautų vaidmenį ir tarptautinės politikos daugiapoliškumą kaip atsvarą JAV pasauliniam dominavimui, taip pat gynė žemės ūkio subsidijas, kai Europos Sąjungoje prieš jas būdavo protestuojama.
