Europos šalių vidaus reikalų ministrai antradienį susitiks Liuksemburge, tačiau vis dar neaišku, kiek šalių pritars ir pasirašys prieš dvi savaites priimtą taip vadinamą Maltos deklaraciją. Po 2015 metais bloką sukrėtusio pabėgėlių, daugiausia iš Sirijos, antplūdžio, migracija vis dar tebėra aktuali ES problema.
Nuo to laiko, kai siekdami suvaldyti migracijos mastą Europos šalių atstovai priėmė ginčytinų susitarimų su Turkija ir Libija, Europą pasiekiančių migrantų skaičius sumažėjo labai nedaug – per trejus metus migracijos politiką siekusioms reformuoti bloko šalims nepavyko kaip reikiant pasistūmėti į priekį.
Maltos deklaracija yra bandymas normalizuoti situaciją, kol pradės veikti nauja Europos Komisija. Dokumentu Europos šalys raginamos dalytis Viduržemio jūrą kertančiais migrantais, kurie dažniausiai atvyksta būtent į Italiją arba Maltą. Šalis jie pasiekia sausakimšomis valtimis arba išgelbėti nevyriausybinių organizacijų laivų.
Tačiau dokumento formuluotės yra ypač miglotos – taip pasistengta išvengti ginčytinų klausimų. Dokumente nekonkretizuojama, kiek migrantų kiekviena šalis turėtų priimti, nenumatoma, kokios bausmės būtų taikomos susitarimo nevykdančioms šalims, taip pat nepasakyta, kaip vyriausybės turėtų tvarkytis su teisės į prieglobstį neturinčiais ekonominiais migrantais.
Maltos deklaracija galiotų tik šešis mėnesius, bet, jei tai remtų užtektinai šalių, vėliau galėtų būti atnaujinta.
Parengė Elzbieta Reivytytė
