Nepriklausomybės maršo pradžia vėlavo visą valandą, nes jo kelią užblokavo dvi seimūnės ir keturi opozicijos aktyvistai, kurie Šarlio de Golio sankryžoje prisirišo prie plastikinės palmės, prieš tai iškėlę užrašą „Konstitucija“.
Tokiu plakatu buvo protestuojama prieš valdančiosios TTP įvykdytas teismų reformas ir jų užurpavimą.
Policija baiminosi, kad įtūžę maršo dalyviai susidoros su protestuotojais ir visą valandą šiuos ragino geruoju pasitraukti.
Po to policininkai jėga išnešė protestuotojus, nuėmė jų plakatą ir leido pradėti Nepriklausomybės maršą.
Pakelyje, dar vienoje vietoje ant kalvelės, buvo išsirikiavę su plakatais maršo priešininkai antifašistai, kuriuos saugojo didelis būrys policininkų.
Kad būtų išvengta riaušių, policininkai protestuotojus nuo maršo dalyvių pridengė dideliais drobiniais stendais. Įpusėjus maršui policija tvirtino, jog kol kas rimtų incidentų išvengta.
Dėl politikų nuolaidžiavimų jau visą dešimtmetį masiškiausiu tos dienos renginiu yra tapę ne oficialios iškilmės ir paradai, bet kraštutinių radikalų organizuojamas Nepriklausomybės maršas į kurį susirenka apie šimtą tūkstantį žmonių.
Pastarąjį organizuoja jaunalenkiai bei tautinių radikalų susivienijimas, garsėjantys pabėgėlių, kairiųjų, žydų bei kitų tautinių mažumų žeminimu.
Dėl marše sklindančių antidemokratinių, neapykantos bei rasistinių ir net fašistinių šūkių Ir simbolių eitynes nuolat kritikuoja Vakarų žiniasklaida, vadindama jas didžiausia Europos fašistų sueiga.
Protestuodami prieš dešiniųjų radikalų eitynes, tą dieną savo maršą rengia ir kairiosios bei antifašistinės organizacijos. Nors pastarųjų eitynės būna taikingos ir keliolika kartų mažesnės, dešinieji radikalai nuolat bando jas išvaikyti, sutrukdyti.
Šiemetinis pavojus kilo dėl to, jog sostinės valdžia leido vienu laiku pradėti abu maršus, o šie vienoje vietoje atsidurė šalimais. Varšuvos merija ir policijos vadovybė tvirtino, kad sugebės užtikrinti tvarką.
Viena aišku, jog Nepriklausomybės maršas vėl piktins nacionalines lietuvių ir ukrainiečių mažumas. Ant sunkvežimių, kuriais vyks maršo organizatoriai, puikavosi Lenkijos žemėlapis, kurios teritorija apima ir Vilniaus bei Lvovo miestus.
Prieš du metus per maršą buvo sudeginta Ukrainos vėliava, o chuliganai skandavo „Lvovas mūsų”, „Vilnius mūsų”. Tokias skanduotes galima girdėti kasmet, o policija į jas nereaguoja.
Policija nereagavo net tada, kai prieš keletą metų maršo organizatoriai ragino žygiuoti į Vilnių padėti lietuvių engiamiems tenykšiams lenkams.
Varšuvos politikai neatmeta galimybės, jog netrukus agresyvūs priekaištai Vilniui ir Kijevui gali pasigirsti Lenkijos Seime, nes į šį pirmą kartą prieš mėnesį pateko dešinieji radikalai, organizuojantys Nepriklausomybės maršą.
Per maršą agresyviausiai elgiasi jį pamėgę futbolo chuliganai, savo siautėjimais išgarsėję visoje Europoje.
Prieš aštuonis metus chuliganai užpuolė kitą maršą surengusius antifašistus, ir gatvėse užvirė didžiulės riaušės.
Dužo miestelėnų langai, ugnyje skendėjo gyventojų bei televizijos mašinos, o kruvinus sumušimus patyrė net žurnalistai. Kadangi tada chuliganai siekė padegti antifašistų būstinę, įkurtą viename negyvenamame name, šiemet policija nuo pat ryto ėmė saugoti kairiųjų būstines.
Prieš penkiolika metų į pirmą jaunalenkių bei tautinių radikalų organizuotą maršą susirinko vos keli šimtai nacionalistų, tačiau jau kitais metais prie šių nusprendė prisijungti futbolo chuliganai ir eitynėse dalyvavo jau keli tūkstančiai žmonių.
Maršui dar labiau išpopuliarėti padėjo tai, kad prie jo organizavimo prisijungė Teisės ir teisingumo partija (TTP), tokiu būdu nusprendusi dešiniuosius radikalus paversti savo rinkėjais. Vėliau dėl kitų Europos sostinių kritikos TTP ėmė atsiriboti nuo Maršo, tačiau šis jau buvo išpopuliarėjęs.
