Briuselyje, Vilniuje ir kitose ES sostinėse šiuo metu verda diskusijos, kaip įpūsti naujos gyvybės vadinamajai ES Rytų partnerystei – santykiams su rytiniu sąjungos pasieniu.
Tose diskusijose linkstama prie minties, kad reikia dar labiau sustiprinti ryšius su trimis tos programos narėmis – Moldova, Ukraina ir Sakartvelu. Taip tarsi pripažįstama, kad kitas tris šalis – Armėniją, Azerbaidžaną ir Baltarusiją – Rusijai pavyko visiškai pasiglemžti į savo įtakos sferą.
Tačiau audringame šių diskusijų sraute retai ir baikščiai iškyla esminiai klausimai, kurių yra mažiausiai du.
Pirma, ar ES gali suteikti naują postūmį Rytų partnerystei, pagaliau nesurėmusi pečių ir nepradėjusi spausti Rusijos?
Antra, ar ES gali ir toliau vilioti rytines kaimynes aiškiai ir konkrečiai joms nepažadėjusi narystės, kai tik jos bus jos vertos?
Šias diskusijas bandantys įžiebti Lietuvos politikai sutinka, kad be atsakymų į šiuos klausimus ES Rytų politika taip ir neįgaus tvirto pagrindo.
Iš šešeto beliko trejetas?
Šį rudenį ES mini dešimtmetį nuo Rytų partnerystės politikos pradžios, tačiau tas minėjimas gana kartus.
„3 ir 3“ arba „3,5 ir 2,5“ – taip dažniausiai apibūdinama situacija toje 6 šalių grupėje, kurią turi apimti ši partnerystė.
Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija, panašu, jau tik formaliai gali būti laikomos realiomis Europos Sąjungos partnerėmis, nes tiek jų vidaus politiniai režimai, tiek tikroji geopolitinė orientacija pavertė jas Rusijos priedėliais.
Tiesa, Armėnijos atveju dar galima daryti šiokias tokias išlygas – po to, kai šalį sukrėtė buvusią korupcinę valdžią nušlavusi revoliucija.
Tuo metu Moldova, Ukraina ir Gruzija – arčiausiai link ES pasistūmėjusios valstybės, nors ir jų padėtis nesuteikia daug optimizmo. Tai tarp Rusijos ir Vakarų tebekybančios šalys.
Viena iš daugelio diskusijų dėl Rytų partnerystės ateities, pastaruoju metu vykstančių ES, šiomis dienomis vyko ir pačioje Sąjungos širdyje – Europos Parlamente (EP).
Ją organizavo didžiausios EP politinės jėgos – Europos liaudies partijos – frakcijai priklausantys Lietuvos konservatoriai – buvęs šalies dešiniųjų lyderis, ekspremjeras Andrius Kubilius bei buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
A.Kubilius, mėginantis tapti vienu pagrindinių paramos Ukrainai telkėjų europinėse institucijose, Europarlamente tapo specialios EP bei Armėnijos, Azerbaidžano, Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos parlamentinės asamblėjos vienu vadovų.
Tikisi išjudinti visą regioną
A.Kubiliaus vestoje diskusijoje Europarlamente dalyvavo tiek aukšti ES valdininkai, kuruojantys Rytų partnerystės reikalus, tiek tarptautinės politikos ekspertai iš įvairių analizės centrų.
Visos kalbos sukosi apie diskusijos pretekstu tapusį dokumentą, kurį ir parengė Lietuvos dešinieji, – Rytų partnerystės „Trio strategiją“.
Jau pats pavadinimas rodo, kad ta strategija ES siūloma savo pastangas rytiniame pasienyje koncentruoti į kur kas glaudesnius santykius su Moldova, Gruzija ir Ukraina.
Partnerystė su šiomis šalimis, pagal šią iniciatyvą, turėtų koncentruotis į bendrus reformų ir investicijų projektus teisėsaugos, kovos su korupcija, valstybės tarnybos, ekonomikos, energetikos, infrastruktūros, regioninio bendradarbiavimo sferose.
Visą šį bendradarbiavimą turėtų kuruoti tų šalių, kurios pirmininkaus ES per artimiausią dešimtmetį, vadovaujama „koalicija“, o visas geopolitinis procesas turėtų priminti tokį patį išskirtinį ES bendradarbiavimą su Vakarų Balkanų šalimis.
Tiek A.Kubilius, tiek kiti kalbėtojai sako, kad tokį posūkį diktuoja realybė – ES santykiai su, pavyzdžiui, Baltarusija negali būti tokie patys kaip su Ukraina arba Gruzija.
Bet, pasak A.Kubiliaus, glaudesnis bendradarbiavimas su viena puse Rytų partnerystės stovyklos vis viena gali padėti pasiekti pagrindinius programos tikslus.
Europarlamentaro iš Lietuvos teigimu, jeigu trys šalys sėkmingai vystytųsi ir judėtų ES link, tai galėtų tapti geru pavyzdžiu ne tiktai likusioms trims, bet net ir pačiai Rusijai, teisingiau – jos visuomenei.
Taip buvęs konservatorių lyderis kartojo idėją, grindžiančią senąją Rytų partnerystės politiką, – esą visa ši politika yra ne tik Sąjungos rytinio pasienio „stabilizavimo“, bet ir pačios Rusijos pastūmėjimo „demokratinės transformacijos“ linkme instrumentas.
Taikytis į Maskvą vengia
Visi kiti diskusijos dalyviai, žinoma, gyrė pačią idėją, bet kartu ir badė pirštais į ūkanotą geopolitinį horizontą.
ES „užsienio reikalų ministerijos“ – Išorės veiksmų tarnybos – pareigūnas, atsakingas už Sąjungos santykius su Rytų partnerystės šalimis, Vidurine Azija ir Rusija, Lucas Devigne vis pabrėžė, kad pačios ES rytinės kaimynės turi pagaliau pradėti kovoti su korupcija.
Jis tvirtino, kad būtent korupcija šiose šalyse yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ES politikai ir rinkėjai vis labiau atšąla šių šalių atžvilgiu.
Tačiau Wilfriedo Martenso tyrimų centro ekspertas Tomi Huhtanenas priminė, jog sunkius laikus išgyvena ne tik ES ir visi Vakarai, bet ir Rusija.
Jos režimas vis labiau netenka paramos visuomenės viduje ir jos grąžinti nebepadeda net karinės avantiūros.
Praeityje buvęs vienas aukščiausių NATO pareigūnų Jamie Shea tvirtino, kad Rytų partnerystė turi būti ne rytinių ir posovietinių ES šalių „nišinė veikla“, o visos ES „gyvybinis, esminis interesas“.
J.Shea taip pat kalbėjo, kad po Berlyno sienos išlikusi takoskyra tarp Rytų ir Vakarų pačioje ES itin silpnina visą Sąjungą.
Tačiau kaip su kitais esminiais dalykais – pačia narystės ES perspektyva rytinėms kaimynėms bei ES ir Rusijos santykiais?
Juk ES baimė pažadėti narystę Ukrainai, Moldovai arba Gruzijai dėl to, kad tai esą galutinai supykdys Rusiją, – viena pagrindinių Rytų partnerystės politikos dviprasmybių ir silpnybių.
Trūksta vieningumo
Kita, ir dar didesnė, silpnybė – aiškios, nuoseklios, vieningos ir tvirtos ES politikos paties Rusijos režimo atžvilgiu nebuvimas.
Kai kurie ekspertai ir politikai kelia klausimą: kaip galima tikėtis sėkmingo rytinių partnerių judėjimo ES link, tiesiogiai nespaudžiant tas partneres į savo pusę tempiančios Rusijos?
O to spaudimo priemonės seniai aiškios. Tai vis sunkesnių ir platesnių sankcijų, nutaikytų ne tiktai į režimo viršūnėlių kišenes, bet ir į ištisus šalies ekonomikos sektorius, volas.
Kad konsoliduota ir kieta politika Rusijos atžvilgiu – viena esminių būtinybių, diskusijoje minėjo tik kai kurie jos dalyviai ir tik labai lakoniškai.
Tai natūralu, nes stebint dabartinę padėtį ES tikėtis tokios politikos naivu.
Geriausias to simptomas – Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono kalbos apie NATO „smegenų mirtį“, būtinybę kurti „vieningą Europą“ su Rusijos režimu ir ES plėtros procesų stabdymą.
Bet politinę valią dėl Rytų partnerystės siekiantys konsoliduoti politikai tikina, kad analogiškos diskusijos dėl Rusijos politikos – netolimoje ateityje.
Kryptis – ne tokia, kokią siūlo E.Macronas
Rasa Juknevičienė
Europos Parlamento narė
„Aš pati nuolat kartoju, jog aiškios, nuoseklios ir bendros Vakarų politikos Rusijos atžvilgiu nebuvimas – svarbiausia problema.
Apie tai reikia nuolat kalbėti ir mes tai darysime čia, Europos Parlamente, jau visai netrukus, kai organizuosime ir paramos demokratinėms Rusijos jėgoms forumą.
Antraip nei E.Macronas, mes manome, kad draugystė su Kremliaus režimu, kuris yra ne tas pat, kas Rusija, tik mažina bet kokių teigiamų pokyčių toje šalyje galimybę.
Tad bet kokiu atveju vieninga ir nuosekli politika režimo atžvilgiu tikrai turi būti ne kažkokia „draugystė“.“
Andrius Kubilius
Europos Parlamento narys
„Tai, kad kol kas beveik nekalbama apie Rusijos politiką kaip neatskiriamą Rytų partnerystės dalį ir būtinybę apskritai, – iškalbinga.
Kodėl apie Vakarų Balkanų integraciją Europoje kalbama entuziastingiau nei apie Rytų partnerystę? Todėl, kad Kijevas, Kišiniovas ir Tbilisis – arčiau Maskvos.
Tačiau aš matau, kad tarp Europos politikų jau formuojasi supratimas, kad reikia pagaliau imtis politikos, kuri tikrai būtų ne tokia, kaip siūlo Prancūzijos prezidentas, o Rytų partnerystės sėkmė – geras to instrumentas. Juk būtent Rusijos režimo stabdymas ir demokratinių permainų joje skatinimas – esminis procesas, nuo kurio priklauso ir visi kiti.“
