Šis balsavimas vyks praėjus tik keturioms dienoms nuo Kroatijos pirmojo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai oficialios pradžios, bet Briuselio ir Zagrebo santykiai pastaruoju metu buvo kebloki.
Bendrijai didelį susirūpinimą kelia artėjantis „Brexit“ ir nesutarimai įvairiausiais klausimais, pradedant klimato kaita, baigiant imigracijos politika. Tuo metu Zagrebas stengiasi suvaldyti emigracijos krizę, korupciją ir išjudinti savo stringančią ekonomiką.
Sekmadienį 3,8 mln. žmonių turės galimybę atiduoti savo balsą kuriam nors iš dviejų politikų, Adrijos pajūrio valstybei siūlančių skirtingas vizijas.
Centro dešiniajai stovyklai priklausanti dabartinė prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič sako atstovaujanti „tikrąją Kroatiją“, o jos varžovas socialdemokratas Zoranas Milanovičius žada kurti „normalią Kroatiją“.
Šioje šalyje prezidento vaidmuo yra veikiau reprezentacinis, tačiau Kroatijos vadovas taip pat atstovauja šaliai pasaulio arenoje, koordinuoja užsienio politiką su vyriausybe ir vadovauja ginkluotosioms pajėgoms.
Pasak analitikų, K. Grabar-Kitarovič perrinkimas priklausys nuo gebėjimo palenkti į savo pusę dešiniojo sparno rinkėjus, per gruodį vykusį rinkimų pirmąjį ratą parėmusius trečioje vietoje likusį nacionalistinių pažiūrų folkmuzikos dainininką Miroslavą Škoro.
Nesugebėjimas suvienyti dešiniųjų taip pat gali lemti sunkumus K. Grabar-Kitarovič Kroatijos demokratinei sąjungai (HDZ). Jos nuosaikių pažiūrų premjeras Andrejus Plenkovičius stengsis išsaugoti valdžią per vėliau šiais vyksiančius parlamento rinkimus.
„Tikroji Kroatija“
Kol kas K. Grabar-Kitarovič viliasi, kad jos raginimai užtikrinti „vienybę“ pasieks tikslą. Ji savo kalbose stengiasi išnaudoti patriotizmo ir praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje vykusio karo dėl nepriklausomybės temas, tebežadinančias stiprias emocijas.
Valstybės vadovė taip pat stengiasi pabrėžti esanti paprastiems žmonėms artima dviejų vaikų motina, kilusi iš ūkininkų šeimos. K. Grabar-Kitarovič yra pagarsėjusi savo populistiniais triukais, ypač viešu dainavimu, bet kritikai tokį elgesį vadina darančiu gėdą šaliai.
Prezidentė taip pat yra sulaukusi aštrios kritikos dėl Antrojo pasaulinio karo metais Kroatijos pronacistinio režimo nusikaltimų menkinimo, visuomenėje didėjant anų laikų nostalgijai.
51 metų politikė pripažino „padariusi klaidų“ per pirmąją penkerių metų kadenciją, bet neseniai vienam vietos laikraščiui sakė „esanti tik žmogus – moteris, kurios širdis plaka dėl tautos ir tėvynės“.
Tuo metu Z. Milanovičius, siekiantis atsikratyti arogantiško ir į elitizmą linkusio politiko reputacijos, pasmerkė kalbas apie „tikrąją Kroatiją“ kaip skatinančias pavojingą atskirtį.
Buvęs premjeras, tvirtai palaikomas miestuose, surinko daugiausiai – apie trečdalį – balsų per pirmąjį prezidento rinkimų ratą. Jo tvirtas pozicijas iš dalies nulėmė dešiniųjų susiskaldymas.
„Nėra jokios „tikrosios Kroatijos“, – 53 metų politikas sakė per rinkimų kampanijos renginį gimtajame Zagrebe.
„Veikiau yra Kroatijos respublika visiems lygiems piliečiams“, – pabrėžė Z. Milanovičius. Jis sakė remiantis „normalios Kroatijos“, pasižyminčios tolerancija, viziją.
Kai beveik prieš dešimtmetį tapo premjeru, Z. Milanovičius buvo giriamas kaip sumanus jaunas politikas, nesusitepęs korupcija, temdančia jo varžovę HDZ.
Viena silpniausių ES ekonomikų
Vis dėlto šis susižavėjimas išblėso, Z. Milanovičiaus vyriausybei, dirbusiai 2011–2016 metais, nesugebėjus prastumti labai reikalingų reformų.
Per pirmadienį vykusius debatus K. Grabar-Kitarovič ne kartą klausė Z. Milanovičiaus, kodėl „blogiausias premjeras per [Kroatijos] istoriją“ nori tapti prezidentu.
Abu politikai, 10-ajame dešimtmetyje pasižymėję diplomatinėje tarnyboje, aštriai nesutaria dėl vidaus politikų klausimų ir praeities nuoskaudų.
K. Grabar-Kitarovič kaltino savo varžovą visuomenės priešinimu, bet Z. Milanovičius tvirtino, kad „karai yra baigti“ ir kad Kroatijai laikas „kovoti dėl savo vietos Europoje“.
Valdančioji konservatyvi HDZ norėtų, kad prezidento postą išlaikytų K. Grabar-Kitarovič, ypač šaliai nuo sausio 1-osios perėmus pusmetį truksiantį pirmininkavimą Europos Sąjungai.
Zagrebas paskelbė per šį laikotarpį susitelksiantis į keturis prioritetus: ES ryšius su Jungtine Karalystė po jos išstojimo iš Bendrijos, Vakarų Balkanų šalių siekius prisijungti prie bloko, kovą su klimato kaita ir ateinančio dešimtmečio biudžeto architektūrą.
Kroatija yra vėliausia į ES įstojusi valstybė – ji tai padarė 2013 metais. Be to, narystė šaliai nebuvo visiškai sėkminga.
Kroatijos ekonomika tebėra viena silpniausių bloke, o šalies bendrasis vidaus produktas yra smarkiai priklausomas nuo turizmo.
Atsivėrus ES sienoms taip pat smarkiai padaugėjo kroatų, išvykstančių iš savo šalies ieškoti geresnių uždarbių turtingesnėse Bendrijos narėse.
Daugelis emigrantų taip pat sako, kad jų išvykimą iš dalies lemia Kroatijoje tebeklestinti korupcija, nepotizmas ir prastos viešosios paslaugos.
