Šalių rietenos skandina Europos Sąjungą – bėdoms išspręsti reikės susitaikymo

Gruodžio mėnesį įvykęs Angelos Merkel ir Emmanuelio Macrono susitikimas garsiojo virtuvės šefo Gordono Ramsey restorane Londone, pasak ekspertų, kiek išsklaidė susikaupusią įtampą tarp lyderių.

Tačiau vieno susitikimo galutinai sureguliuoti šalių draugystę tikrai nepavyks. „Prancūzijos ir Vokietijos santykiai yra svarbiausi visoje Bendrijoje, o šiuo metu jie tikrai yra toksiškoje padėtyje“, – kalbėjo Europos Tarybos užsienio reikalų vadovas Markas Leonardas.

Praraja tarp politinės retorikos ir stiliaus visada buvo pastebima. E. Macronas – ambicingas, nekantrus ir neretai arogantiškas Prancūzijos prezidentas.

A. Merkel – pragmatiška, atsargi, sutarimo nuolat ieškanti lyderė. Abiejų šalių vadovų skirtumai darbinius ir diplomatinius santykius tarp šalių daro vis neproduktyvesnius.

Prancūzijos lyderis nėra patenkintas A. Merkel pragramtiškumu ir jos susilpnėjusia valdžia, po to, kai dabartinė Vokietijos kanclerė paskelbė, kad nesieks būti perrinkta dar vienai kadencijai 2021 metais.

Jos suformuota Vokietijos Krikščionių Demokratų ir Socialdemokratų koalicija Bundestage yra visiškai susiskaldžiusi, o į jų vietas taikosi šalies nacionalistų „Alternatyva Vokietijai“ ir Žaliųjų partijos.

„Vokietija yra visiškame politiniame paralyžiuje, negebanti priimti svarbių sprendimų ir turbūt išliks tokia iki rinkimų 2021 metų rugsėjį, – tikino tarptautinio strategijų instituto narys Francois Heisbourgas. – Todėl ir kyla E. Macrono nepasitenkinmas. Prancūzija turi idėjų, o Vokietija yra paprasčiausiai susikišusi į ausis pirštus ir nenori nieko girdėti“.

Dabartinės Vokietijos parlamento koalicija kelia nerimą Prancūzijos prezidentui E. Macronui, nes ji nepritaria jo siūlomoms ES kariuomenės ir saugumo idėjoms bei eurozonos ir ekonomikos integracijai.

„Macronas surizikavo, norėdamas sukurti naujus santykius su Vokietija, taip reformuodamas savo šalį ir siekdamas sutarimo su Berlynu, bandydamas transformuoti ES. Jis paskyrė vokiškai kalbančius ministrus ir bandė derėtis su Vokietija, tačiau nesėkmingai, todėl jam teko atsitraukti“, – tikino M. Leonardas.

„Dabar Prancūzijos prezidento taktika yra pasikeitusi. Pirmiausia jis siekia įtvirtinti savo iniciatyvas, bendradarbiaujant su kitomis šalimis, o Vokietiją įtraukti vėliau. Nieko gero iš to neišėjo“, – pasakojo Europos Tarybos užsienio reikalų vadovas M. Leonardas.

Kitus taip pat nervina E. Macrono tendencijos pirma imtis veiksmų, o vėliau pasitarti su kitais. Tačiau didžiausią įtampos tašką santykiai tarp šalių pasiekė, kai Prancūzijos vadovas NATO išvadino „patyrusią smegenų mirtį“.

A. Merkel vakarienės metu E. Macronui pasakė, kad ji supranta jo norus imtis „ardančios politikos“, bet teigė, kad jai atsibodo tvarkyti jo sukeltą „netvarką“.

Nepaisant skambių antraščių žiniasklaidoje, dvišalis bendradarbiavimas tęsiasi. „Vokietijos ir Prancūzijos santykiai yra lyg akordeonas. Kiekviena pusė žino, kad vienas kitam yra reikalinga, o tik kartu jos gali išgauti gražų garsą“, – sakė diplomatas iš Vokietijos.

„Santykiai tarp šalių tikrai nėra krizėje. Bet galbūt geriau, kad būtų, nes tuomet vyktų tikros diskusijos ir aktyvesni veiksmai Bendrijos labui“, – teigė F. Heisbourgas.

Jis taip pat pridėjo, kad Vokietijos pirmininkavimas ES kitą šių metų pusmetį, turės būti itin ryškus, nes Vokietija turės pademonstruoti progresą, vykstantį Bendrijoje.

„E. Macronas neturi alternatyvos, nes prancūzai galvoja, kad nei Prancūzija, nei ES veikia gerai, todėl turi griebtis griaunančios politikos. Tuo tarpu vokiečius dabartinė situacija tenkina“, – kalbėjo M. Leonardas.

„Jei Vokietija ir Prancūzija nesusitars dėl esminių dalykų, ES nebus galima pasiekti jokių pozityvių rezultatų“, – pridėjo M. Leonardas.

Nuo pat II pasaulinio karo pabaigos, šių dviejų šalių bendradarbiavimas yra esminis ES variklis žengiant į ateitį.

Kai jis veikia – Europa žengia į priekį, o kai ne – Bendriją sukausto stagnacija.

Pats Prancūzijos prezidentas E. Macronas praėjusiais metais teigė, kad nesutarimai dvišaliams santykiams, o konfrontaciją tarp Vokietijos ir Prancūzijos padeda pasiekti geresnių rezultatų.

2020 metais apčiuopiamų rezultatų tikrai reiks siekti. Bendras biudžetas, eurozonos reformos, aplinkosaugos problemos, santykiai su Rusija – tai tik kelios ES problemos, o aukščiausios Senojo žemyno galvos turės padaryti viską, kad įveiktų negandas regione.