Tik paskelbti už jį neva balsavusių žmonių skaičiai galėjo būti mažesni, kad atrodytų kiek padoresni, nes dabar melas tiesiog bado akis, bet, matyt, A.Lukašenka jau negali keistis.
Vis dėlto šie rinkimai kitokie ir šįkart, kaip niekada anksčiau, galima drąsiai 26 metus Baltarusijoje šeimininkaujančio A.Lukašenkos laimėjimą rašyti su kabutėmis.
Aišku, niekas nežino ir nesužinos tikrųjų balsavimo rezultatų, nors naivu ir manyti, kad „tėtušį“ jau remia vos 3 proc. rinkėjų, kaip prie atlapo priklijuotuose lipdukuose skelbė opozicijos atstovai remdamiesi nežinia kiek patikimos apklausos duomenimis.
Sveikas protas sako, kad jo rėmėjų gretos dar turėtų būti gerokai gausesnės, nes dešimtmečių propagandos, garantavusios, kad ir skurdaus, gyvenimo stabilumą, dūmai taip greitai neišsisklaido. Antrojo pasaulinio karo traumas tebejaučiantys vyresniosios kartos baltarusiai, kaimų gyventojai turbūt dar visai nenusigręžė nuo kolchozus išsaugojusio „tėtušio“.
Tačiau matyti, kad didžiojoje Baltarusijos dalyje tariamos gerovės kerai jau baigia išsisklaidyti. Išaugo nauja karta, kuriai A.Lukašenkos postringavai prieš televizijų kameras – tik tušti tauškalai, o jis jos nesupranta ir, nežinodamas, kaip su ja kalbėtis, pasikliauja vieninteliu – kumščio metodu.
Baltarusijos visuomenės nusivylimo A.Lukašenka mastui suprasti nė nereikia žinoti realių balsavimo duomenų.
Nemenkų protestų būta ir per 2006-ųjų ir per 2010-ųjų prezidento rinkimus. Bet dar niekada net nedideliuose Baltarusijos miestuose į opozicinių kandidatų mitingus nesirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, nepaisančių arešto ir brutalaus susidorojimo. Vadinasi, baltarusiai ne tik praregėjo, bet ir liovėsi bijoti diktatoriaus kumščio.
Kita svarbi aplinkybė – opozicija šįsyk nesusiskaldė, negana to, jos vėliavnešiais tapo ne seniai A.Lukašenkai oponuojantys ir baltarusiams, matyt, jau gerokai nusibodę opozicinių partijų politikai, o trys tarsi iš gatvės atėjusios, niekada politinėje veikloje nedalyvavusios moterys.
Toks įvykių scenarijus akivaizdžiai buvo visiškai netikėtas A.Lukašenkos režimui. Nelaukta buvo jau vien tai, kad jam pirštinę šiuose rinkimuose metė ne tradiciniai, didesnės įtakos taip niekada ir neįgiję opozicijos lyderiai, o buvęs bankininkas, buvęs Baltarusijos ambasadorius JAV ir tinklaraštininkas.
Rinkėjų paramos jiems mastas taip išgąsdino A.Lukašenką, kad jis nutarė nežaisti – be ceremonijų juos visus tris pašalino iš rinkimų.
Areštuoto tinklaraštininko S.Cichanouskio žmona namų šeimininkė S.Cichanouskaja, matyt, A.Lukašenkai, neįsivaizduojančiam, kad moteris išvis gali būti politikė, neatrodė pavojinga konkurentė, todėl ji ir buvo registruota kandidate.
Paaiškėjo, kad tai didelė režimo klaida. Su S.Cichanouskaja susivienijo kitų dviejų opozicinių kandidatų atstovės – pabėgusio iš Baltarusijos į Rusiją V.Cepkalos žmona ir viena taip pat areštuoto V.Babarykos rinkimų kampanijos vadovių – ir pasiklausyti šių trijų moterų visoje Baltarusijoje rinkosi milžiniškos minios.
Mirties nuosprendį A.Lukašenkos režimui pranašauja vien tai, kad S.Cichanouskaja nė neskelbė jokios rinkimų programos. Pergalės atveju ji žadėjo tik paleisti visus politinius kalinius ir surengti naujus nesuklastotus rinkimus. Tai reiškia, kad baltarusiai, palaikydami šią kandidatę, tiesiog tėškė Tėtušiui: „Tau laikas pasitraukti“.
Tokios baltarusių nuotaikos A.Lukašenkai ateityje nieko gero nežada. Nepaisant pykčio grimasų, jis atrodo sutrikęs ir, nežinodamas, kaip dabar elgtis, tik kaip mantrą kartoja, kad Baltarusijoje neleis įvykti antrajam Maidanui.
Tačiau dabar ne taip daug nuo jo ir priklauso. Pirmiausia Baltarusijos valdantysis klanas, pajutęs A.Lukašenkos silpnėjimą, gali imti dairytis, kuo jį pakeisti, kartu išsaugojant savo lovį. Tai būtų labai palanki dirva veikti Rusijai.
Suprantama, Maskva mėgino diriguoti šiems rinkimams, nors galima tik spėlioti, ką ji konkrečiai darė. Aiškaus atsakymo kol kas nėra.
Lietuvos politinėje erdvėje iki šiol vyravo labai supaprastintas A.Lukašenkos – neva visiško V.Putino marionetės – vertinimas. Realus paveikslas daug sudėtingesnis.
Žinoma, A.Lukašenkos Baltarusija buvo ir yra ekonomiškai labai smarkiai priklausoma nuo Rusijos, bet joks diktatorius nemėgsta virš savo galvos turėti kitą diktatorių. Be to, ir baltarusių verslo elitas bijo visiško rusų oligarchų dominavimo jų ekonomikoje.
Todėl nuolatiniai A.Lukašenkos mėginimai užsienio politikoje žaisti su Rusija naudojant Vakarų kortą nebuvo vien akių dūmimas Taip jis siekė išsaugoti sau didesnę manevro laisvę ir nebūti tik V.Putino už virvučių tampoma marionete.
Todėl ir sąjunginės valstybės idėja, kuri būtų pavertusi Baltarusiją Rusijos provincija, per porą dešimtmečių nepajudėjo iš mirties taško, kai A.Lukašenka suprato, kad jam nelemta būti šios valstybės vadovu.
V.Putinas pareiškė, kad Rusijai svarbiausia Baltarusijos politinis stabilumas. Matyt, šiuose žodžiuose yra tiesos, bet nežinia, ar Baltarusijos stabilumas, kurį Maskva supranta kaip savo dominavimą, siejamas tik su A.Lukašenka.
Neatmestina, kad Maskva šįkart vienaip ar kitaip galėjo paremti jo oponentus, nors gal ir perdėti Lietuvoje pasigirdę įtarinėjimai, jog bent V.Babaryka ir S.Cichanouskis yra Rusijos statytiniai. Bet priversti A.Lukašenką griebtis atvirų represijų prieš jį išgąsdinusią opoziciją ir tokiu būdu apsunkinti jo dialogą su Vakarais, rusams naudinga.
Krinta į akis, kad dabar A.Lukašenka mėginimais kurstyti Baltarusijoje riaušes kaltino ne tiek Vakarus, kiek Rusiją. Ypač skaudus kirtis Maskvai turėjo būti 33 rusų karinės grupuotės „Wagner“ samdinių areštas.
Sunku patikėti, kad jie iš tiesų atvyko į Baltarusiją kelti riaušių, greičiau jiems tai buvo tik tarpinė stotis kelyje kur nors į Vidurinius Rytus ar Afriką vykdyti slaptų užduočių. Bet toks areštas – smūgis Maskvai į paširdžius ir už tai neatleidžiama.
Dabar A.Lukašenkai telieka tikėtis, kad jam padės išsisukti Vakarai. Baltarusių nusivylimą jo režimu bene labiausiai pakurstė apverktina Baltarusijos ekonominė padėtis, net žadėta visai kukli 500 eurų vidutinė alga po mokesčių tebėra miražas, o realiai pastaraisiais metais gyvenimo lygis šioje šalyje vis smunka. Susipykus su Rusija, Vakarų pagalba reikalinga kaip oras.
Kaip reaguos į akivaizdžiai suklastotus rinkimus Baltarusijoje Vakarai? Lyg ir privalu būtų pasmerkti A.Lukašenkos režimą ir taikyti jam naujas sankcijas, bet stabdys baimė, kad tuo pasinaudos Maskva.
Be to, dabar ES per daug užsiėmusi savo reikalais, o jos sostinėse dar ir jaučiamas augantis nuovargis dėl aklavietėje atsidūrusio Ukrainos konflikto su Krymą aneksavusia Rusija. Naujo galvos skausmo dėl Baltarusijos Briuselis visiškai netrokšta.
Vašingtonas, net ir purtomas rasinių bei socialinių neramumų bei prezidento rinkimų karštinės, lieka stiprus geopolitinis žaidėjas, bet Baltarusija jo šachmatų lentoje tėra antraeilė figūra. Turbūt JAV nepaliks Baltarusijos visai Maskvos valiai, bet vargu, ar skirs daug jėgų ir lėšų neutralizuoti jos įtakai.
Labai keblus galvosūkis ir ką daryti su pačiu A.Lukašenka. Užmerkti akis ir visai nekreipti dėmesio į tai, kaip vyko šie rinkimai, demokratines vertybes deklaruojantiems Vakarams neišeina, bet ir stipriai remti opoziciją pavojinga, nes neaišku, ar tuo nepasinaudos Maskva ir neiškels jai ištikimesnio statytinio.
Lietuvai turbūt labiausiai turi rūpėti, kuriuo keliu nueis Baltarusija, bet mūsų galios daryti tam įtaką labai menkos. Galima priglausti nuo persekiojimų tėvynėje bėgančius baltarusius, pasitelkus juos skatinti šios šalies visuomenę labiau pasitikėti Vakarais, o ne Rusija ir raginti Briuselį nenumoti ranka į Baltarusiją.
Niekas nežino, kiek dar truks, G.Garcios Marquezo žodžiais, patriarcho ruduo, o gal jau ir A.Lukašenkos agonija – galbūt dar metus kitus. Svarbiausia per šį laiką rasti būdų, kaip padėti baltarusiams pagaliau atsikratyti diktatoriaus, bet nepakeisti jo kitu, dar pavojingesniu.
