Tarp didelį siaubą patyrusių – ir 14-mečio Aleksejaus šeima. Jo mama Jekaterina (abu vardai pakeisti) atskleidė, į kokį košmarą pateko šeima, rugpjūčio 11-ąją jos sūnus nepasirodė namuose.
„Dabar jis – labai išsigandęs. Jis net nenori eiti pas gydytojus, nes visko bijo. Jis stengiasi apie tai, kas vyko, kalbėti kuo dažniau. Aš tiesiog klausausi“, – „Meduza“ pasakojo Aleksejaus mama Jekaterina.
Rugpjūčio 11-osios vakarą 14-metis berniukas turėjo pareiti namo po pamokų su korepetitoriumi. Sūnaus laukusi mama ėmė nerimauti 8 valandą vakarą. Kadangi Minske jau ne pirmą dieną vyko protestai, o OMON pareigūnai elgėsi vis agresyviau, ji su Aleksejumi sutarė, kad šis nevėluos.
„Pusę 9 vakaro mano vyras išvyko jo ieškoti. Mano vyras mieste išdrįso prieiti prie riaušių policijos. Jis paklausė, kur galėtų būti sūnus“, – pasakojo Jekaterina.
Skambino ir į morgus
Panašiu metu Jekaterina paskambino sūnaus draugams ir pažįstamiems, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kur jis yra.
A. Lukašenkos rykštė nepaklusniesiems: paleisti protestuotojai rodo mėlynėmis nusėtus kūnus
„Vidurnaktį pradėjome skambinti į ligonines. Negalėjau sau rasti vietos. Jo nebuvo ligoninėse, greitosiose, morguose“, – prisiminė motina.
Aleksejus nebuvo ir policijos nuovadoje. Jekaterina kartu su vyru parašė pareiškimą dėl dingusio sūnaus. Maskovskajos nuovadoje tą naktį buvo daug šeimos giminaičių.
„Jie visi verkė“, – pasakojo Jekaterina.
Išvydo jau įbaugintą
Jekaterina apie 3 valandą nakties sulaukė policijos skambučio. Jai buvo pranešta, kad Aleksejus yra Vidaus reikalų departamente Leninino apygardoje. Anksčiau šeimai buvo pasakyta, kad jo šioje vietoje nėra.
„Kai atvykome, sulaikytieji stovėjo tarsi ne pirmą kartą baudžiami. Jų veidai buvo prispausti prie sienos. Aš priėjau ir pasakiau: „Sūnau“. Jis net neatsisuko. Jis atsisuko ir apkabino mane tik tada, kai juos prižiūrėjusi moteris leido. Jis pasakė: „Mama, atsiprašau.“, – siaubingą naktį prisiminė Jekaterina.
Vėliau Aleksejus papasakojo, kad jam keliaujant namo jį sustabdė policijos pajėgos.
„Jiems nepatiko jo džemperis su gobtuvu, kurį davė sesė“, – pasakojo Jekaterina. Ant džemperio buvo užrašyta „Antiherojus“, ant jo buvo nupieštas paukštis.
Jekaterinai sūnus paaiškino, kad iš jo buvo pareikalauta parodyti kuprinę. Pamatę anglų kalba parašytas knygas pareigūnai išrėžė: „Ar tu esi nacis?“.
Netrukus Aleksejus atsidūrė ant žemės, jį mušė ir galiausiai nusivedė nežinoma kryptimi. Aleksejus pasakojo, kad jį nuvedė į rūsį.
L. Kojala apie Baltarusijos situaciją: viskas priklauso nuo to, kiek visuomenė dar turi jėgų
„Su juo elgėsi tarsi su suaugiusiu. Jie jį laikė 6 valandas. Jis basas gulėjo ant grindų, ant kurių buvo šlapimas. Jo veidas buvo priglaustas prie žemės. Su juo buvo 16 ar 17 metų vaikinai. Visi jie turėjo sunerti rankas virš galvos. Jeigu nuimdavo rankas nuo galvos, pareigūnai imdavo šokinėti ant nykščių. Visa tai lydėjo įžeidimai“, – sakė Jekaterina.
Demonstravo ginklus
Aleksejus pasakė savo mamai, kad jam buvo daužoma per kepenis. Kad išvengtų kraujosrūvų, pareigūnai smūgį vadinamuoju bananu suduodavo per žurnalus.
Pasak Jekaterinos, jos sūnus keletą kartų prižiūrėtojams pakartojo, kad jam – 14 metų. Jis prašė leisti paskambinti tėvams, tačiau prižiūrėtojai tik sudaužė jo telefoną. Jie atsisakė Aleksejui iškviesti ir greitąją pagalbą. Jo mama sakė, kad berniukas kosėjo krauju.
„Jie pasiėmė ginklus ir juos užtaisė. Vyko psichologinis spaudimas. Aš net negaliu papasakoti visos istorijos, nes visa tai – siaubinga. Tokių dalykų paprasčiausiai negali būti, suprantate?“, – pasakojo Jekaterina.
Susiję straipsniai
Jekaterina iš areštinės išsivedė ne tik savo sūnų. Kartu su vyru jie nusprendė paimti dar vieną vaikiną – šis buvo labai stipriai sumuštas. Jau automobilyje vaikinas papasakojo, kad prižiūrėtojai nuskuto jam plaukus, tyčiojosi ir norėjo, kad šis juos suvalgytų.
Sūnus bijo, kad grįžęs daugiau neišeis
Dabar Jekaterina sako, kad jos šeimai būtina reabilitacija.
„Mano vyras jaučiasi labai blogai. Aš irgi jaučiuosi labai blogai dėl vienos priežasties – mes paprasčiausiai nesugebėjome jo apsaugoti. Mano vyras po miestą važinėjo tarsi medžiojamas gyvūnas. Jis savo sūnaus ieškojo nuolaužose, matė kraują, – pasakojo moteris. – Man labai svarbu, kad po visų šitų įvykių sūnui neišsivystytų noras keršyti. Noriu, kad jis suprastų, kas yra blogis, kodėl jis patyrė tai, kas įvyko. Mes privalome išsaugoti savo orumą, kad jis galėtų kurti savo ateitį.“
Jekaterina dar nėra apsisprendusi, ar bandys rašyti pareiškimą dėl prieš sūnų panaudoti smurto. Ji sako, kad jeigu viskas priklausytų tik nuo jos, ji tai padarytų.
Tačiau jos sūnus prašo taip nesielgti. Jis bijo.
„Jis man pasakė: „Mama, nerašyk pareiškimo, nedaryk nieko. Jie užsirašė mano adresą. Jeigu aš ten pateksiu antrą kartą, daugiau neišeisiu“, – sūnų citavo mama.