Pranešama, kad įtariamuoju yra laikomas 21-ierių tunisietis Brahimas Aouissaouis, į Prancūziją atvykęs spalio pradžioje. Kol vis dar atliekamas tyrimas, šalies prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad „šalį užpuolė islamistinė ir teroristinė beprotybė“.
Šalį sukaustė panika: vyriausybė prieš Visų Šventųjų dieną visoje šalyje paskelbė aukščiausio lygio parengtė dėl galimų teroritinių išpuolių.
Įvykis Nicoje tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Šio mėnesio viduryje, spalio 16 d., prancūzams jau teko pamatyti siaubingą išpuolį – Paryžiuje buvo žiauriai nužudytas mokytojas Samuelis Paty.
Vyrui buvo nukirsta galva po to, kai savo mokiniams pamokos metu jis parodė žurnalo „Charlie Hebdo“ satyrinius piešinius, kuriuose pavaizduotas pranašas Mahometas.
Turi savitą požiūrį į religiją
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius naujienų portalui lrytas.lt teigė, kad Prancūzija tikrai nėra vienintelė Europos valstybė, kurioje įvyksta tokio pobūdžio smurtiniai išpuoliai. Tačiau ši šalis iš kitų išsiskiria religijos valdysena.
„1905 m. Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, kuris leido valstybei tam tikra prasme kištis ir kontroliuoti žmonių religingumą viešojoje erdvėje. Atsiranda individų ir jėgų, kurios nemano, jog valstybė turėtų taip marginalizuoti religiją. Konkrečiai mes kalbam apie islamą, bet įstatymas, žinoma, apima ir kitas religijas“, – sakė politologas.
Jo teigimu, varžant žmonių religijos laisvę ar raišką viešumo gimsta nepasitenkinimas, kuris savaime negalėtų virsti smurtiniais veiksmais.
„Tačiau Prancūzijoje musulmonų socialinė atskirtis yra labai didelė. Prancūzijoje egzistuoja nuostata asimiliuoti atvykėlius, priversti juos tapti prancūzais. Būtų galima sakyti, kad tai yra natūralus lūkestis, bet galima kelti klausimą, ar toks modelis tikrai yra geriausias“, – kalbėjo E.Račius.
Jo teigimu, šitoks Prancūzijos modelis iššaukia reakcijas, kurios veda į didžiulę socialinę fragmentaciją ir atskirtį – natūralu, kad esant tokiam dideliam migrantų skaičiui, dalis nesutiks būti asimiliuoti.
„Jei lyginsime Jungtinę Karalystę ir Prancūziją, mes matysime, kad tam tikra prasme šios šalys yra kaip diena ir naktis. Jungtinėje Karalystėje elgsena religinių grupių atžvilgiu, jų integracijos klausimu yra visaip kitaip išsprendžiama. Tai nereiškia, jog ten neatsiranda pavienių išsišokėlių, kurie smurtauja, tačiau to smurto priežastys – kitokios nei Prancūzijoje“, – teigė ekspertas.
Diplomatinė krizė vis gilėja
E.Macronas, reaguodamas į Nicoje įvykdytą užpuolimą, pažadėjo, kad šalis ir toliau ryžtingai priešinsis religiniam ekstremizmui. Jo teigimu, Prancūzija neišsižadės savo vertybių, o įvykdyti išpuoliai yra „ataka prieš Prancūziją“.
Jau anksčiau E.Macronas gynė „Charlie Hebdo“ karikatūras ir teisę pašiepti religiją, nors tai išprovokavo pasipiktinimą musulmonų pasaulyje.
„Prancūzijos prezidentas leido sau išreikšti tokias mintis, kurios turėtų būti arba dvasinių religinių vadovų prerogatyva, arba ekspertų, – kalbėjo E.Račius. – Jis gana smarkiai prašovė sakydamas, kad islamas yra religija, patirianti krizę visame pasaulyje. Tam jis neturėjo nei pagrindo, nei argumentų.“
Politologo teigimu, Prancūzijos prezidentas praleido progą nepasakyti kai kurių frazių, kurios antakius turėjo pakelti ne tik musulmonams.
„Žinoma, reakcija iš, pavyzdžiui, Turkijos prezidento taip pat nebuvo adekvati. Jis nepasirinko atsakingos retorikos – matome, kad retorinė diplomatinė krizė tik gilėja. Ir ši krizė nesibaigia tik apsižodžiavimu. Jau dabar kai kurios musulmonų valstybės ar ūkio sektoriai įveda boikotus Prancūzijos prekėms“, – sakė politologas.
Tikėtina, kad ruošiasi rinkimams
Anot E.Račiaus, tarp tam tikros dalies musulmonų ir prancūzų dabar gali atsirasti didesnė trintis, tačiau svarbu suprasti, kad negalima visų musulmonų mesti į vieną katilą.
„Jokių patikimų skaičių, kiek Prancūzijoje yra musulmoniškos kilmės asmenų, mes neturime. Sakoma, kad gali būti tarp 5-6 mln., bet tuomet kyla klausimas, kiek šių žmonių save tapatina su islamu ir kiek jų nėra religingi bei galimai net nesijaučia musulmonais“, – kalbėjo politologas.
Jo teigimu, Prancūzijos musulmonai – labai platus spektras, į kurį patenka net homoseksualūs musulmonai, šalyje turintys savo mečetes, kurios yra unikalus reiškinys.
„Tačiau tai nėra ta dalis Prancūzijos musulmonų, kurie patenka į tą kategoriją žmonių, apie kuriuos kalba E.Macronas. Bijau spekuliuoti, tačiau manau, kad prezidentas kalbėjo tik apie du ar tris procentus šalies musulmonų“, – tikino E.Račius.
Vis dėlto tikėtina, kad iš E.Macrono pusės galima tikėtis virtinės veiksmų – įstatymų, programų, finansavimų. Manytina, kad jie apims plačią dalį visuomenės – tai nebus taikomasi tik į musulmonus ir greičiausiai apims ir kitas religines grupes.
„Daug kas kalba, kad E.Macronas jau pradėjo planuoti savo rinkiminę kampaniją, todėl jam reikia parodyti, ką jis nuveikė įvairiuose frontas. Religinis frontas Prancūzijoje yra svarbesnis nei bet kurioje kitoje valstybėje, todėl norint laimėti rinkimus, E.Macronas privalo parodyti, ką nuveikė šiuo klausimu“, – kalbėjo E.Račius.
