Pirmiausia nuo to, kaip sparčiai blogės ekonominė ir socialinė šalies padėtis, kokie bus ištekliai represiniam aparatui ir režimą remiančių interesų grupių vieningumui išlaikyti.
Ne mažiau lemiantis veiksnys – Maskvos nusiteikimas ir pajėgumas remti A.Lukašenką ne tik politiškai, finansiškai, bet ir kitomis, taip pat ir jėgos, priemonėmis.
Tuo metu gatvės protestai ir Vakarų spaudimas toliau lieka mažiau svarbūs veiksniai. Jų reikšmė pastaruoju metu netgi sumažėjo. Tai rodančių įvykių – apstu.
Vilniuje, jau seniai vadinamame ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos opozicijos sostine, praėjusią savaitę vėl susibūrė vadinamasis Kalinausko forumas, kuris čia buvo įkurtas praėjusį rugpjūtį.
Renginyje kalbėjo įvairių Europos šalių, JAV įtakingi politikai, sveikinimą atsiuntė Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas J.Borrellis. Tarp dalyvių buvo daug žinomų Baltarusijos opozicijos veidų, Rusijos atstovų. Bet esmingai naujo tarp svarbiausių žinių, kurios iš forumo buvo pasiųstos Lietuvai ir pasauliui, nebuvo.
Visi aiškino, kad režimas esą bankrutavo, skaičiuoja paskutinius mėnesius, o absoliuti dauguma Baltarusijos visuomenės jo nebepalaiko. Iškelti ir pagrindiniai tikslai: jau šiemet Baltarusijoje turi vykti laisvi ir sąžiningi rinkimai, kuriuos prižiūrėtų tarptautinė bendruomenė, o iki tol turi būti surengtos derybos su A.Lukašenka dėl taikaus valdžios perdavimo.
Tiktai kaip tai pasiekti?
Buvo kalbama, kad Baltarusijos opozicija turi vėl sukelti masinius gatvių protestus, be to, Vakarai privalo imtis griežtesnių ir platesnių sankcijų prieš režimą, nutaikytų ne tik į atskirus jo atstovus, bet ir į pinigų šaltinius. Tačiau tai – seniai akivaizdūs dalykai.
Juk būtent neregėto masto masiniai protestai, į kuriuos valdžia reagavo taip pat neregėtomis represijomis, buvo pagrindinis dalykas, privertęs tiek sudrebėti patį režimą, tiek nuo jo atsiriboti didelei daliai pasaulio.
Bet režimui vis dėlto pavyko tuos protestus, kurie buvo pabrėžtinai taikūs, nuslopinti. Jau seniai šalyje vyksta tik įvairios „partizaninio“ pobūdžio pavienės akcijos, į kurias valdžia reaguoja ne mažiau žiauriai nei į buvusias masines demonstracijas.
Net pati S.Cichanouskaja neseniai Vakarų spaudai pripažino, kad režimui pavyko atgauti gatvę. Tačiau ši opozicijos atstovė su bendražygiais skelbė, kad masinės akcijos esą ne tokios jau ir svarbios, esą pakanka kitų nepaklusnumo ženklų, o pats režimas vis viena yra bankrutavęs ir atsidūręs ant griūties ribos.
Bet štai netrukus opozicija prabilo, kad reikia vėl į šalies gatves grąžinti masinius protestus, taip netiesiogiai pripažindama, jog jie vis dėlto yra svarbus kovos su režimu būdas.
Tačiau jau praėjęs ketvirtadienis parodė, kad tai padaryti daug sunkiau nei pasakyti.
Anot opozicijos, Baltarusijos respublikos diena, kuri minima kovo 25 d., kaip tik bus pirmoji proga parodyti valdžiai ir pasauliui, kad masiniai protestai nenuslopinti.
Režimas tam buvo pasirengęs su kaupu – miestai buvo prigrūsti įvairių tarnybų pajėgų ir riaušių malšinimo technikos, o netgi niekuo dėti žmonės buvo tiesiog suimami gatvėse dar iki numatytos pagrindinių protestų valandos.
Per socialinius tinklus opozicija paragino žygiuoti ne centrinėmis Minsko gatvėmis, o aplinkiniuose rajonuose, tačiau ir ten jokių žymesnių eitynių neįvyko. Lygiai taip pat, o gal net nykiau buvo ir sekmadienį, jau tradicine buvusią masinių protestų dieną.
Žodžiu, labiau panašu, jog režimui vis dėlto pavyko įbauginti tą visuomenės dalį, kuri atvirai protestavo, juolab kad ji nematė ir aiškios opozicijos strategijos.
Taip pat tenka daryti išvadą, jog net patys masiškiausi protestai buvo pernelyg silpni, kad priverstų valdžią trauktis.
Taigi kas galėtų sukelti režimo griūtį? Pagrindinė to priežastis būtų katastrofiška ūkio krizė ar net bankrotas, taip pat ekonominiai ir finansiniai valdančiojo elito nuostoliai. Šiuos procesus galėtų pagreitinti išties plačios, į ištisus ekonomikos sektorius, pagrindines valdiškas bendroves nutaikytos Vakarų sankcijos, kurios turėtų užgriebti ir pagrindinių režimo atstovų kišenes.
Galima suprasti, kad būtent tokias sankcijas savo pareiškimuose, taip pat specialioje rezoliucijoje pabrėžė ir Kalinausko forumo dalyviai.
Kita vertus, tam būtinos politinės valios nei Europos Sąjungos viršūnėse, nei atskirose šalyse, esančiose toliau nuo Minsko, nematyti. Vargu ar be Europos tokios politikos imsis ir JAV.
O ir Baltijos šalys ar Lenkija, savo iniciatyva plečiančios individualias sankcijas režimo atstovams, irgi garsiau nešneka apie rimtesnę sankcijų politiką.
Matyt, tokius galimus veiksmus stabdo ir tai, kad Maskva greičiausiai gelbėtų Minsko režimą ir ekonominėmis priemonėmis.
Kokios peršasi išvados? Kartu su Baltarusijos opozicija galima skelbti, kad ilgalaikėje perspektyvoje režimas yra pasmerktas, o šalies ekonomika toliau neišvengiamai smuks, keldama socialinę ir politinę įtampą.
Kita vertus, tenka pripažinti, kad A.Lukašenka, už kurio vis dar stovi ir Kremlius, tebevaldo padėtį, o nei opozicija, nei Vakarai kol kas neturi galios mesti jam naują rimtą iššūkį.
