Vadovaujant visagaliam prezidentui Xi Jinpingui musulmonų etninei mažumai Kinijos šiaurės vakaruose tenka išgyventi masinius įkalinimus, perauklėjimą ir netgi sterilizacijas.
Į uigūrus nutaikytai vyriausybės programai prasidėjus, nemažai tėvų paliko regioną ir dabar nebegali grįžti pas vaikus, praneša „Amnesty International“. Kai kurie asmenys, kurie išvyko į užsienį, dabar nuo savo šeimos yra atskirti vandenyno, tačiau bijo grįžti į Sindziangą.
Kinijos tyrinėtojas iš „Amnesty International“ Alkanas Akadas teigia, kad tėvų ir vaikų atskyrimas nėra atsitiktinis – dažnai tai yra apgalvota valdžios taktika.
„Kinijos valdžia nori išlaikyti užsienyje gyvenančių uigūrų paklusnumą, kad šie bijotų užsiimti aktyvizmu iš baimės dėl Sindziange likusių savo giminaičių“, – aiškina vienas iš ataskaitos autorių A.Akadas.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Zhao Lijianas atkirto, kad kaltinimai dėl žmogaus teisių pažeidimų Sindziange yra „nepagrįsta ir tuščia sensacija“.
„Sindziango reikalai netgi nėra žmogaus teisių klausimas. Tai iš esmės yra pastangos sustabdyti smurtinį terorizmą, radikalizaciją bei separatizmą“, – sakė jis.
Kinijos valdžia, žurnalistų užklausta apie uigūrų šeimų atskyrimą bei vėliau šiame tekste minimą konkrečią šeimas, neatsakė nieko.
„Mes nenusipelnėme tokių kančių“
Ši šeima paskutinį kartą buvo kartu 2015 metais. Mamutjanas Abdurehimas su žmona Muherrem pasiėmė savo vaikus ketindami trumpam grįžti į Sindziangą iš Malaizijos, kur šeima tuo metu gyveno, ir pasidaryti naujus pasus. Jie liko ten įkalinti. Prieš penkis metus kaip tik pradėjo įsibėgėti valstybės priemonės prieš šią musulmonų mažumą, dėl kurių jau įkalinta apie 2 milijonus žmonių.
Muherrem turėjo trumpam grįžti į Kiniją, nes pametė pasą. Kinijos ambasada Malaizijoje atsisakė išduoti naują pasą, kol moteris negrįš į gimtąjį Kašgaro miestą. Taigi, ji pasiėmė abu vaikus ir išvyko.
Mamutjanas pasakoja, kad jo šeima, etniniai uigūrai, negali išvykti iš Kinijos, o jis negali ten grįžti iš baimės būti įkalintas. Šiuo metu jis gyvena Adelaidėje, Australijoje. Neseniai CNN aptiko jo dešimtmetę dukterį Muhlise jos senelių, Mamutjano tėvų namuose Kašgare.
Paklausta, ar nori kažką pasakyti tėvui, kurio nematė nuo 2017 metų, Muhlise pravirko ir pasakė, kad jo pasiilgo.
Kai Mamutjanas žiūrėjo šį video namuose Adelaidėje, jis negalėjo sulaikyti ašarų.
„Negaliu patikėti, kokia mano dukra jau didelė... Kokia šalis gali taip elgtis su savo žmonėmis?“, – kalbėjo jis.
Mamutjano žmonos pasas buvo atnaujintas 2016 metais, tačiau ji negalėjo iškart iškeliauti dėl piniginių problemų. Tada, maždaug po metų, valdžia konfiskavo jos ir vaikų kelionių dokumentus.
Po kelių mėnesių nuo to ji pradingo.
„Iki 2017 metų balandžio 15, mes su žmona palaikėme nuolatinį kontaktą, kasdien skambindavome, per video skambutį pakalbėdavau su vaikais. Tada, tą dieną, ji visiškai dingo iš „WeChat“ (kiniška susirašinėjimo programėlė)“, – prisimena vyras.
„Kitą dieną paskambinau namo ir mano mama pasakė, kad Muherrem trumpam išvyko, trumpiems apmokymams... supratau, kad ji buvo suimta.“
Mamutjanas nuo tada nė kartelio nesikalbėjo su žmona. Iš pradžių jis bijojo, kad vaikai gali būti uždaryti valstybinėse prieglaudose, tačiau vėliau sužinojo, kad jie atkirti ir atiduoti seneliams iš abiejų pusių.
Jaudindamasis dėl savo saugumo vyras paliko Malaiziją ir persikėlė į Australiją.
2019 metų gegužę Mamutjaną socialiniuose tinkluose pasiekė video įrašas, kur jo keturmetis sūnus džiaugsmingai šaukia: „Mama baigė mokslus“!
Kinijo valdžia vadina koncentracijos stovyklas „profesinio mokymo centrais“, o kalinius – „studentais“, todėl iš šios žinutės Mamutjanas spėjo, kad jo žmona buvo paleista. Jis su viltimi paskambino savo mamai, tačiau ši pasakė negalinti kalbėti, nes namuose lankėsi Kinijos komunistų partijos pareigūnai.
Gavę Mamutjano leidimą CNN žurnalistai apsilankė pas jo tėvus Kašgare, bandydami rasti vaikus bei išsiaiškinti, kas nutiko žmonai.
Jo duktė Muhlise atidarė duris. Kai žurnalistai jai parodė Mamutjano nuotrauką, ji atpažino, kad tai jos tėtis. Ji pasakė, kad žino, kur jis yra, tačiau atrodė, kad nenori kalbėti apie motinos buvimo vietą. Pasitarusi su seneliais ji atskleidė, kad mama yra pas kitus senelius, bet jos negali dažnai matytis.
CNN užklausė Kinijos valdžios apie motinos buvimo vietą, bet nesulaukė atsakymo. Žurnalistai taip pat bandė apsilankyti motinos tėvų namuose, tačiau nieko nerado – durys buvo užkaltos iš išorės.
Muhlise pasakojo, kad norėtų susitikti su tėvu, tačiau „negali vykti, nes jų pasai yra konfiskuoti“.
Nors jai pavyko išlaikyti ramų toną bendraujant su žurnalistais, galiausiai Muhlise nebeišlaikė ašarų paklausta, ar pasiilgo tėvo.
„Mano mamos čia nėra, tėčio nėra... aš noriu būti su jais.“
Mamutjanas teigė tikintis, kad Kinijos valdžia tėvus nuo vaikų atskiria specialiai, kad galėtų palaužti ir valdyti mažumų grupes Sindziange.
„Tai yra kolektyvinė bausmė už priklausymą tai tikrai etninei grupei, religijai, už unikalias kultūrines vertybes, – kalbėjo jis. – Mes nenusipelnėme tokių kančių.“
Nugriovė tūkstančius mečečių
Kinijos vakariniame regione lieka vis mažiau vietos etninėms ir religinėms mažumoms - per pastaruosius beveik keturis metus Kinijos Sindziango regione buvo sunaikinta arba apgadinta tūkstančiai mečečių. Šiuo metu jų regione yra likęs rekordiškai mažiausias skaičius nuo pat Kultūrinės revoliucijos laikų.
Ši informacija buvo atskleista Australijos Strateginės Politikos Instituto (ASPI) tyrimo ataskaitoje. ASPI duomenis rinko pasitelkiant palydovu darytas nuotraukas ir pranešimus iš teritorijos. Projekto tikslas – žemėlapyje sužymėti Kinijos naujai statomas koncentracijos stovyklas ir išsiaiškinti kultūrinių bei religinių objektų naikinimo mastą šiaurės vakarų regione.
Kinijos valdžios teiginys, kad Sindziange yra daugiau nei 24 tūkst. mečečių ir kad jų saugumas, kaip ir pagarba religiniams įsitikinimams, yra užtikrinama valstybės, buvo paneigtas ASPI surinktų duomenų - suskaičiuota, kad šiuo metu likę stovėti yra tik 15 tūkst. mečečių, daugiau nei pusė jų yra daugiau ar mažiau apgadintos.
„Tai yra mažiausias skaičius nuo Kultūrinės revoliucijos laikų, kuomet buvo išlikę mažiau, nei 3 tūkst. mečečių“, – skelbiama ataskaitoje.
Išsiaiškinta, kad maždaug du trečdaliai mečečių regione buvo paveiktos, o apie pusei saugomų kultūros paminklų buvo padaryta didelė žala arba jie buvo sunaikinti. Vienas jų – X a. menantis piligrimų miestas Ordam Mazaras.
Skaičiuojant nuo 2017 metų, maždaug 30 proc. mečečių buvo nugriautos, dar tiek pat vienaip ar kitaip nukentėjo, pavyzdžiui, buvo nugriauti jų minaretai arba kupolai, rašoma ataskaitoje. Dauguma buvusių religinės paskirties vietų buvo paliktos tuščios, dalyje jų buvo pastatyti keliai, automobilių aikštelės arba jos buvo pritaikytos žemdirbystei.
Išimtis – gausiai turistų lankomos vietos, pavyzdžiui, regiono sostinė Urumči, Kašgaro miestas. Čia žalos buvo padaryta mažiausiai, tačiau, sprendžiant iš ataskaitoje užfiksuotų turistų pasakojimų, religiniai pastatai buvo užrakinti arba pritaikyti kitoms reikmėms.
Pekinas nuolat susilaukia kaltinimų dėl rimtų žmogaus teisių pažeidimų Sindziango provincijoje. Daugiau nei milijonas uigūrų ir kitų musulmonų laikomi uždaryti koncentracijos stovyklose. Iš pradžių Kinijos valdžia neigė tokių stovyklų egzistavimą, vėliau pradėjo jas vadinti mokymo ir perauklėjimo centrais. Koncentracijos stovyklos, kaip ir daugybė kitų žmogaus teisių pažeidimų – priverstiniai darbai, prievartinė moterų sterilizacija, masinio sekimo priemonės, religinių ir kultūrinių įsitikinimų varžymas – vis dažniau stebėtojų yra vadinamos kultūrinio genocido priemonėmis.
Tyrimas atskleidė, kad Kinija pastatė 380 koncentracijos stovyklų Sindziange.
Pekinas karštligiškai ginasi tokių kaltinimų ir teigia, kad tokios priemonės Sindziange yra nukreiptos prieš terorizmą ir religinį ekstremizmą, o darbo programos skirtos mažinti skurdą ir yra savanoriškos.
ASPI ataskaitoje skelbiama, kad „be kitų prievartinių pastangų perkeisti uigūrų socialinį ir kultūrinį gyvenimą pertvarkant ar panaikinant uigūrų kalbą, muziką, namus ir net mitybą, Kinijos vyriausybės politika nenuilstamai trina ir keičia pagrindinius jų apčiuopiamo kultūros paveldo elementus“.
Kišimasis į etninių mažumų kultūrą ir bendruomeninį gyvenimą išaugo Xi Jinpingui atėjus į valdžią. Praėjusių metų pabaigoje gauta žinių, kad valdžia išplėtė priverstinio darbo programą Tibete, ir ėmėsi politinių priemonių mažinti mongolų kalbos vartojimą Vidinėje Mongolijoje. Kinijos vyriausybė tai paaiškina būtinybe perkeisti persekiojamųjų kultūrinių grupių „atsilikusią mąstyseną“.
Parengta pagal „CNN“ ir „The Guardian“ informaciją.
