Istorijos apie išdavystes, kyšius ir pavogtus dokumentus puikiai tinka knygoms apie seklius.
Visgi, Berlyne nutikusi istorija neturėtų nieko nustebinti. Tai, kas, spėjama, ten nutiko, nėra toks retas dalykas, nors ir apie tai išgirstame retai.
Pastaraisiais metais Vakarų valstybės ne kartą priekaištavo Rusijai dėl agresyvių jos žvalgybos veiksmų. Pavyzdžiui, prisiminkime, kai Rusijos karinė žvalgyba GRU Selisburyje panaudojo nervus paralyžuojančią medžiagą arba susprogdino ginklų sandėlį Čekijoje. Abiejais atvejais mirė nekalti žmonės.
Tai, kas nutiko Jungtinės Karalystės ambasadoje Vokietijoje, yra kas kita. Jei kaltinimai bus patvirtinti, turėsime vadovėlinį tradicinio šnipinėjimo pavyzdį.
Gal ir nesinorės to pripažinti, nes Junginės Karalystės MI6 ir JAV CŽV patys reguliariai tuo užsiima.
Jei valdžios spėjimai yra teisingi, sąmoningai buvo pasirinkti senamadiški metodai.
Nuo tada, kai atsirado internetas, kibernetinės atakos ir virtualus sekimas buvo populiaresnis. Dešimtajame dešimtmetyje MI6 nuogąstavo, kad jų darbas taps nereikalingas atsiradus internetui.
Bet realybė yra tokia, kad šnipinėjimo pasaulyje vis dar reikalingi tikri žmonės. Žmonės gali išgirsti dalykus, kurių nėra internete. Jie gali patekti į vietas arba pasiekti tokius žmones, taip pat ir atsakyti klausimus, kurių vien dokumentai negali.
Šnipai apgalvotai atsirenka žmones, galimai turinčius prieigą prie naudingos informacijos ir ieško, kokias jų silpnybes galėtų išnaudoti.
Prieš dešimtmečius Sovietų Sąjunga naudojosi komunistine ideologija, kad pritrauktų žmones Vakaruose, tačiau pastaruoju metu geresnė motyvacija yra pinigai, sumaišyti su šiokiais tokiais skauduliais ir nepasitenkinimu gyvenimu, rečiau – simpatija Rusijai.
Nors Vokietija nebėra kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, kaip kadaise, bet ši šalis yra Europos ekonomikos ir diplomatijos variklis. Akivaizdu, kad šalis yra aukščiausių Rusijos ir Kinijos žvalgybos prioritetų sąraše.
Taikinys Berlyne irgi nebuvo netikėtas. Ambasadose galima sutikti įdomių žmonių, jose kuriami įdomūs planai – tokie, kaip derybos dėl sankcijų Rusijai, arba kokie žvalgybininkai bendradarbiauja tiriant Rusiją.
Kadangi ambasados yra vienas iš akivaizdžiausių taikinių, jų apsaugos priemonės gali būti labai sudėtingos. Diplomatai yra kruopščiai tikrinami, o žvalgybos pareigūnai dirba iš saugių „burbulų“, kur yra sunkiau per sienas gręžti mikrofonus ir klausytis pokalbių.
Vietiniai samdomi ambasados darbuotojai, tokie, kaip valytojai, arba – šiuo atveju – apsaugininkai – irgi yra tikrinami, tačiau ne taip intensyviai, kaip diplomatai. Visi supranta, kad egzistuoja grėsmė, jog jie gali būti papirkti pinigais ar kitais būdais.
Štai Maskvoje dirbantys CŽV pareigūnai trūks plyš siekia atrodyti kaip „tik“ diplomatai netgi savo pačių ambasados ribose.
Šnipinėjimas vyksta nuolat, tačiau gana retai atvejai iškyla į viešumą. Viena to priežasčių yra ta, kad tyrimo ištakos dažnai yra slaptos – gali būti, kad Rusijos žvalgyboje yra šnipas, padedantis britams ar vokiečiams ir jam reikia apsaugos.
Taip pat šnipų gaudytojai nenori atskleisti savo tapatybės, kad galėtų toliau dirbti savo darbą.
Įrodinėti teisme irgi gali būti sudėtinga. Dažnai praeityje, kai kažkas būdavo įtariamas darbu Maskvai, iš to žmogaus buvo tikimasi išgauti prisipažinimą, kaip rodo MI6 pareigūno George'o Blake'o pavyzdys. Kartais asmeniui būdavo pasiūlomas susitarimas, kad būtų išvengta gėdingo teismo – prisiminkime kito MI6 pareigūno, Kimo Philby, istoriją.
Taigi, nors tik maža dalis istorijų patenka į laikraščius, naivu tikėtis, kad tokio tipo šnipinėjimas nevyksta – jis tiesiog retai iškyla į paviršių.
Parengta pagal BBC inf.
