2021 metų rugpjūčio 15 Talibanas užgrobė valdžią Afganistano sostinėje Kabule. Į grupuotės rankas kontrolė grįžo po beveik dviejų dešimtmečių. Dešimtys tūkstančių žmonių paliko šalį tuo laikotarpiu bijodami žiaurios dešimtąjį dešimtmetį siautėjusios valdžios, kuomet moterys negalėjo nei mokytis, nei dirbti, sugrįžimo.
Visgi, kai kurie yra pasiryžę likti. 38-erių Nadimos šeima pabėgo iš Afganistano kai ji dar buvo kūdikis. Į šalį ji grįžo jau suaugusi. Dabar ji atsisako vėl bėgti, nepaisydama baimės ir nežinomybės.
Štai jos istorija, papasakota jos pačios žodžiais.
„Pabėgimo tendencija turi būti nutraukta“
„Kalbėjau su savo pusbroliais ir pusseserėmis čia Afghanistane. Jie augina mažas mergaites ir labai bijo. Pokalbis mane labai sujaudino, bet man viskas gerai.
Aš niekur nekeliausiu.
Aš nebėgsiu dėl jokių prakeiktų aplinkybių.
Aš čia gimiau ir čia būsiu palaidota.
Žinot kodėl? Nes šita tendencija bėgti turi būti nutraukta.
Aš negaliu kalbėti už visus. Bandžiau pasakyti savo pažįstamiems afganams užsienyje, kad verčiau likti, bet jie supyko ir užblokavo mane. Pasijutau labai vieniša.“
Pabėgėlių atžala nebenori bėgti
„Mano tėvai paliko Afganistaną 1984 metais, kai man buvo vieneri. Jie bėgo neturėdami vilties ir kęsdami skausmus. Mama pasakojo, kaip jie per kalnus bėgo į Pakistaną, kaip juos vijosi šunys, kaip jų kojos buvo nusėtos pūslėmis. Jie kelias dienas nevalgė. Jie buvo labai išsigandę, juos apiplėšė.
Aš buvau kūdikis, verkiau iš alkio, mama nežinojo, kaip mane nuraminti.
Niekada tada niekaip negalėjau iki galo suvokti tų istorijų, kurias pasakojo mama. Man tiesiog buvo gaila mamos, nes ji atrodydavo labai susijaudinusi.
Pirmą kartą apie pabėgimo į Pakistaną patirtį ji papasakojo kai mes pirmą kartą pasiekėme Kanadą 1999 metais. Mes skundėmės dėl to, kad teko palikti 14 metų mūsų namais buvusį Dubajų.
Buvau šokiruota išgirdusi, ką teko patirti mano tėvams.
Man tada buvo 16.
Mama šypsojosi ir tarė: „Jums pasisekė, štai jūs čia atskridote lėktuvu, galite pavalgyti. Norite išgirsti istoriją kaip emigruoti teko man?“
Ji liūdėjo, kad dar kartą tenka palikti namus. Ji kalbėjo, kad yra pavargusi vėl ir vėl kraustytis ir sakė, kad toliau iš Kanados niekur nebevažiuos.
Dabar aš pradedu suprasti, ką ji jautė visus tuos metus.“
Išlydėjimas lyg į anapus
„Draugai neša man maisto produktus, nebereikalingus daiktus ir kambarines gėles, kuriomis negalės pasirūpinti, prašo, kad juos laistyčiau.
Kai kurios pažįstamos moterys atiduoda man savo kosmetikos produktus, kuriuos pirko užsienyje arba gavo dovanų.
Žiūriu, kaip vienas po kito jie išvyksta.
Vieną dieną padėjau draugei susidėti daiktus, nes ji ruošėsi palikti Kabula. Buvo labai liūdna, bet aš pažiūrėjau į ją ir pasakiau: „Argi ne puiku, tu apsivalai, atiduodi turtą labdarai, padedi kitiems. Pažiūrėk iš šitos pusės.“
„Tiesa“, – atsakė ji.
„Nagi, drauge, tai juk smagu, – sakiau bandydama ją pralinksminti. – Tu pakuojiesi daiktus, keliauji, galėsi papasakoti savo istoriją. Tu nebėgi, bet išvyksti, nes esi kitokioje padėtyje. Tu man atiduodi savo maistą. Aš galėsiu prasimaitinti savaitę ir padėti kitiems. Aš jiems pasakysiu tavo vardą. Aš taip tave prisiminsiu: ši mergina, mano draugė, atėjo pas mane prieš išvykdama, padėjaujai susidėti daiktus, ji man atidavė visus savo gražius drabužius.“
Aš bandžiau ją paguosti, kad čia tik daiktai, bet supratau, kad daiktai saugo ir prisiminimus. Mylimų žmonių dovanotos dovanos turi emocinę vertę.
Galiausiai man pavyko ją pralinksminti.
Aš vis dar dalinu kai kuriuos jos paliktus daiktus jos šeimai ir draugams, gal jiems dar kažko reikės.
Jos giminaičiai, atvykę pasiimti daiktų, pravirksta pasakodami apie ją. Jie sako, kad ji buvo gera moteris ir linki, kad Dievas ją apdovanotų malonėmis, tegu jos tikėjimas stiprėja.
Įdomu tai, kaip žmonės kalba apie palikusius šalį. Jie nesako „sėkmės“, jie sako „tegu tavo imaan [tikėjimas] sustiprėja.“
Tokie žodžiai su religiniu prieskoniu skamba kaip atsisveikinimas su velioniu, lyg tie žmonės nebūtų tiesiog išvykę, bet lyg būtų mirę. Mirties baimė apėmusi visą mano šalį, tai gal dėl to pasąmoningai išsprūsta tokie žodžiai.
Mano tėvai nori, kad aš iš čia dingčiau, bet aš nebesu kūdikis, kuris privalėjo keliauti su jais ir negalėjo atsisakyti.
Aš noriu nutraukti šitą užburtą ratą, arba bent jau pabandyti.
Aš būsiu čia ir lauksiu, kol galėsiu padaryti tai, ko reikia mano šaliai. Aš nesijausčiau gerai bėgdama į saugią Kanadą, kuri buvo mano namais du dešimtmečius, prieš man grįžtant į Afganistaną 2019-ųjų gruodį. Aš nenoriu būti ta, kuri veikia tik internetu už tūkstančio kilometrų.
Nemanau, kad mano siunčiama žinutė bus paveiki, jei aš išvyksiu. Taigi, lieku čia, toliau skleisiu žinią socialinių medijų pagalba, raginsiu žmones likti, kaip aš lieku dėl savo šalies.“
Sunkus sprendimas
Visgi moteris pripažino, kad jaučią sunkumą širdyje ir atsakomybę dėl šeimos narių ir draugų, kuriuos įkalbėjo pasilikti.
„Klausyk, neik į oro uostą, jus tik sužeis, turite kūdikį. Aš esu čia, jei kažkas būtų blogai – irgi bėgčiau“, – sakė ji jiems.
Moteris nujaučia, kad gali būti blogai, bet gali būti ir gerai. Kas žino?
Ji įsitikinus dėl vieno dalyko – nebėgs vien dėl to, kad bėga kiti, neleis jų baimėms tapti jos baime.
„Aš niekada nenorėjau priimti impulsyvių sprendimų. Aš visada pirmiausia sustoju, reflektuoju, įvertinu pliusus ir minusus, pasveriu galimybes – ir dar neketinu daryti kitaip.
Neseku minios, aš niekada nebuvau sekiotoja, taigi, aš lieku.“
Parengta pagal „Al Jazeera“ inf.
