Rusijos sostinėje KPRF kandidatai Vitalijus Petrovas, Nikolajus Volkovas and Anastasija Udaltsova varžysis su mažos Rusų Komunistų (Communists of Russia) partijos – Vasilijumi Petrovu, Aleksėjumi Volkovu and Ana Udalova.
Nei KPRF nariai, nei politikos analitikai nemano, kad ši „atsitiktinimų“ serija nėra tokia jau atsitiktinė. Tai labiau primena apgalvotus bandymus nekaltu veidu kišti pagalius į ratus opozicinėms partijoms.
„Jei vadinate mus trukdytojais, tai yra jūsų subjektyvi nuomonė, – kalbėjo Rusų Komunistų vadovo pavaduotojas Sergejus Malinkovičius – skustagalvis vyras, nešiojantis AK-47 automato formos ženkliuką ant savo raudono kaklaraiščio. – Lygiai taip galime sakyti, kad KPRF bando sutrukdyti mums.“
Valdančiosios Vieningosios Rusijos partijos reitingai – blankūs, KPRF išgyvena šiokį tokį pakilimą. Vadinamieji trukdytojai (spoilers) – partijos bei kandidatai, pasivadinę klaidinančiais vardais, painiojantys rinkėjus, kad šie balsuotų už kurią nors partiją – visu rinkimų kampanijos periodu augo kaip grybai po lietaus.
Šis rinkimų sezonas buvo gausus nešvarių triukų ir vadinamųjų „juodų viešųjų ryšių“, kurie jau seniai nėra svetimi Rusijos demokratijai.
Liepą liūdnai pagarsėjęs prievartautojas ir žmonių pagrobėjas Viktoras Mochovas, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, paleido video įrašą, kuriame šlovino Rusijos Komunistų partiją KPRF. Įraše jis dėvėjo marškinėlius su partijos logotipu ir vadino partijos lyderį Genadijų Ziuganovą „stipriu ir kietu“.
Tą patį mėnesį internete pradėjo cirkuliuoti video, kuriame grupė gėjų išreiškė palaikymą kraštutinės dešinės Liberalų – demokratų partijai.
Sankt Peterburgo miesto tarybos narys veteranas opozicionierius Borisas Višnevskis sužinojo, kad yra dar du kandidatai tokiu pačiu vardu.
Vėliau paaiškėjo, kad kiti su Višnevskiai – kuriuos nuo originalo galima atskirti tik pagal tėvavardžius – užsiaugino barzdas ir mėgdžiojo tikrojo kandidato praplikimą savo plakatuose. Greičiausiai tai buvo daryta su tikslu suklaidinti rinkėjus.
Nors Centrinės rinkimų komisijos pirmininkė Ela Pamfilova demaskavo du naujuosius Višnenskius ir prižadėjo uždrausti tokias kandidatūras, dirbtiniai kandidatai trukdytojai nėra naujas reiškinys Rusijos politikoje.
Galingas įrankis
Pusė Rusijos Dūmos yra renkama vienmandatėse apygardose, kita pusė – pagal proporcinę sistemą. Esant tokiai tvarkai partijos klaidintojos gali tapti galingu Kremliaus įrankiu.
Balsai, atitekę 5 proc. barjero neperlipusioms partijoms būna padalijami ir atiduodami didžiausiai frakcijai. Ši, nepaisant rekordiškai žemų reitingų, garantuotai bus Kremliaus Vieningoji Rusija.
„Nustatyti tikslų klaidinančių kandidatų poveikį yra sunku, – teigia Londono universiteto koledžo Rusijos politikos dėstytojas Benas Noble'as. – Visgi, šis metodas yra brangus, taigi faktas, kad jis taip dažnai taikomas, turėtų reikšti, kad taip elgtis apsimoka.“
Rinkimų taisyklės sukuria paskatas kurtis daugybei mažų nišinių partijų, taigi, ir dirbtinių partijų. Kremliaus strategai eksperimentuoja su naujomis grupelėmis ir tikisi, kad jos padės netiesiogiai sustiprinti valdantįjį bloką.
Iš 14 partijų, kurioms buvo leista kandidatuoti į parlamentą, vos 4 turi realių šansų patekti į Dūmą. Dauguma likusių yra daugiau mažiau akivaizdžios „trukdytojos“, kurios tesiekia nuvilioti rinkėjus iš didesnių opozicinių partijų panašiais pavadinimais, arba surinkti „prarastus“ balsus, kurie vėliau atiteks Vieningajai Rusijai.
Visgi, labai mažai jų prisipažins esančios trukdytojomis.
„Nusimanantys rinkėjai niekada nelaikė ir nelaiko mūsų partijos trukdytoja“, – tvirtino Kremliui lojalios Pensininkų partijos lyderis Vladimiras Burakovas. Ši partija nuo pat dešimtojo dešimtemčio pradžios tai išnyksta, tai vėl grįžta, ir surenka daugiausia po kelis procentus balsų.
„Esame visiškai nepriklausomi ir originalūs“, – pridūrė V.Burakovas, pats buvęs prezidento administracijos – Kremliaus vidaus politiką koordinuojančio departamento – pareigūnas.
Atrodo, kad kiti „trukdytojai“ yra nukreipti prieš konkrečius Kremliaus priešus.
2012 m. įkurta Rusijos komunistų partija save pristato kaip stalinistinę partiją, turinčią principinių ideologinių skirtumų nuo pagrindinės Komunistų partijos.
Nepaisant to, partijos pomėgis rengti kampanijas su KPRF logotipais, bylinėtis dėl KPRF kandidatų pašalinimo iš rinkimų biuletenių ir rinktis kandidatus, kurių pavadinimai panašūs į KPRF, paskatino plačiai paplitusį įsitikinimą, kad ši partija yra parankinė, nukreipta prieš didžiausią Rusijos opozicinę partiją.
2020 m. partijos įkūrėjas Konstantinas Žukovas paskelbė pasitraukiantis iš Rusijos komunistų partijos, apkaltinęs jos vadovą, kad šis priima pinigus iš Kremliaus mainais už tai, kad iškeltų prieš KPRF nukreiptus gadinančius kandidatus.
Šiais metais septyniuose iš 15 Maskvos rajonų Rusijos komunistai iškėlė kandidatus, kurių pavardės panašios arba identiškos KPRF pretendentų pavardėms.
Duodamas interviu laikraščiui „The Moscow Times“, lyderio pavaduotojas S.Malinkovičius pripažino, kad jo partijos kandidatai turi įprotį dalytis pavardėmis su KPRF varžovais, tačiau neigė žinantis, kodėl.
„Taip, taip, taip atsitinka. Bet ne dažnai ir tik dviejuose ar trijuose regionuose. Man sunku apie tai kalbėti. Tai klausimas vietos organizacijoms, jos pačios renkasi kandidatus, – sakė jis. -
Šiaip ar taip, pažvelkite į apygardą, kurioje kandidatuoju. KPRF kandidato pavardė visai nepanaši į mano“.
Tikroji opozicija
Kartais net ir partijos-pažeidėjos gali peraugti į tikrą opoziciją ar bent jau kažką panašaus į ją.
Šių metų pradžioje naujuoju Rusijos teisingumo ir laisvės partijos (RPSJ) vadovu buvo paskirtas charizmatiškas, daug dėmesio sulaukęs žiniasklaidos veikėjas Maksimas Ševčenka.
Prieš dešimtmetį su Kremliumi susijusių politinių strategų įkurta kaip Socialinio teisingumo komunistų partija, RPSJ ilgą laiką dengėsi savo buvusiu rusišku akronimu KPSS, kurį patogiai dalijosi su senąja Sovietų Sąjungos komunistų partija.
Dabar, pakeitusi prekės ženklą, partija retoriškai persiorientavo į radikalią opoziciją, vadovaujamą M.Ševčenkos, kuris šių metų pradžioje buvo suimtas per protestą prieš Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno įkalinimą.
Kitados ramiai vykusiuose televizijos debatuose ugningasis M.Ševčenka atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavo paleisti A.Navalną ir atkreipė dėmesį į sunkią politinių kalinių padėtį Rusijoje ir Baltarusijoje.
Tačiau opozicijos šalininkai mano, kad M.Ševčenka, kuris, jų teigimu, negalėjo kandidatuoti be Kremliaus pritarimo, yra valdžios institucijų įrankis, kuriuo siekiama atitraukti A.Navalną palaikančius rinkėjus nuo komunistų.
„Kaip mes galėtume būti gadintojai? – klausė M.Ševčenka, duodamas interviu telefonu laikraščiui „The Moscow Times“. – Mes nieko neimituojame. Nuomonės, kurių laikausi dabar, yra tos pačios, kurių laikiausi visą gyvenimą“.
Nepaisant gerai užfiksuotų jo partijos ryšių su Kremliumi, M.Ševčenka tvirtina, kad jo kandidatūra į prezidento postą yra sąžininga ir kad jo kandidatavimas nebuvo su niekuo iš anksto suderintas.
„Prieš pradedant kampaniją nebuvo jokių konsultacijų su prezidento administracija, – sakė M.Ševčenka.
„Bent jau tokių, apie kurias man būtų žinoma“, – pridūrė jis po trumpos pauzės.
Parengta pagal „The Moscow Times“ inf.
