Penktadienį Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas per televiziją transliuotame grėsmingame kreipimesi pareiškė, kad įsakė kariuomenei šaudyti į demonstrantus be įspėjimo, jei kiltų naujų neramumų.
Šie įvykiai rodo, kad didžiulėje Centrinės Azijos valstybėje besitęsianti politinė krizė, prasidėjusi praėjusį savaitgalį protestais prieš dvigubai padidėjusią suskystintų naftos dujų kainą, gali dar paaštrėti.
Kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Konstantinas Andrijauskas, priežastys, sukėlusios suirutę šioje valstybėje, struktūrinės, tačiau kainų kilimas suveikė kaip žiežirbos.
„Kazachstanas yra valstybė, kuri keletą dešimtmečių įgyvendina apšviestojo paternalizmo politiką. Tai reiškia, kad kuras, degalai buvo pakankamai smarkiai subsidijuojami. Dabar vyriausybė, kaip ji pati teigė, įtvirtino didesnius rinkos mechanizmus“, – teigė K.Andrijauskas.
Anot politologo, Kazachstano šalies gyventojams tai reiškia drastišką degalų kainų kilimą, nes nemaža dalis Kazachstano gyventojų naudoja būtent gamtines dujas kaip kurą.
„Mums reikia suprasti, kad priežastys yra žymiai didesnės, jos daugeliu atžvilgių yra struktūrinės. Šis konkretus kainų šuolis simbolizavo tiktai žiežirbas. Kazachstano gyventojams labai sunku suprasti kodėl, jų šalis, būdama tokia turtinga, susiduria su tokiomis problemomis, – kalbėjo K.Andrijauskas. – Dalis viduriniosios klasės kazachų yra ir į Persijos įlankos šalis nuvykę, jie supranta, ką reiškia kai tu turi daug naftos ir gamtinių dujų, ką tai gali reikšti vietos gyventojams. Dauguma kazachstaniečių savo šalyje to nemato.“
Viena pagrindinių problemų, kaip teigia politologas, yra ryškėjanti nelygybė, atotrūkis, korupcija ir tai, kad didelė dalis Kazachstano gyventojų nejaučia, kad yra bent kažkoks grįžtamasis ryšys su politiniais elitais.
„Kontekstas yra toks, kad didelė dalis gyventojų nemato grįžtamojo ryšio su politiniu elitu. Jie mato, kad politiniai ekonominiai elitai yra tarpusavy suaugę ir, jų požiūriu, situacija yra netoleruotina“, – tikino politologas.
Kas valdo Kazachstaną?
K.Andrijauskas pastebi, kad, kalbant apie Kazachstaną, reikėtų minėti savotišką dvivaldystę: valdžios perėjimas nėra įgyvendintas iki galo, nes buvęs prezidentas Nursultanas Nazarbajevas ilgai išsaugojo rimtas pozicijas ir šešėlinę įtaką šalies politiniame gyvenime.
2019 m. N.Nazarbajevas prezidento postą perdavė K.Ž.Tokajevui, tačiau vis dar manoma, kad nepaisant amžiaus ir sveikatos problemų jis turi didžiulę įtaką dėl savo kaip šalies tėvo-kūrėjo vaidmens ir Saugumo tarybos vadovo posto.
Kilus neaiškumui dėl buvusio vadovo buvimo vietos, teigiama, kad yra informacijos, jog N.Nazarbajevas ir jo artimiausi šeimos nariai pabėgo į JAE sostinę Abu Dabį po to, kai buvo šturmuota jo rezidencija Almatoje.
Tačiau šio teiginio nėra įmanoma patikrinti.
Nors K.Ž.Tokajevas vadovavo šaliai, tik nuo trečiadienio prezidentas pareiškė, kad taip pat ims vadovauti vienai svarbiausių šalies institucijų – Saugumo tarybai.
„Kaip valstybės vadovas, o nuo šiandien – Saugumo tarybos pirmininkas, ketinu veikti kiek įmanoma griežčiau, – sakė K. Ž.Tokajevas. – Kartu įveiksime šį juodąjį Kazachstano istorijos laikotarpį“.
Tačiau K.Andrijauskas sako, kad sistema buvo sukurta taip, kad pagrindinis sprendėjas vis tiek liktų N.Nazarbajevas.
„Jis turėjo likti tas pagrindinis žmogus, kuris elito vidaus tarpusavio rietenas ir konfliktus išspręstų pats. Čia buvo viena iš kertinių jo funkcijų, kuri, sakyčiau, yra panaši į jo kolegos ir kaimyno Vladimiro Putino“, – sakė K.Andrijauskas.
Gaivališkas smurtas
Tačiau, K.Andrijausko nuomone, Kazachstano gyventojai institucinių priemonių pakeisti valdžią neturi.
„Tikrai funkcionuojanti politinė opozicija per keletą dešimtmečių, ir ypač per pastarąjį dešimtmetį, šalyje buvo eliminuota, – sakė jis. – Problema yra ta, kad ir protestuose, atrodo, nėra aiškių lyderių. Čia ne euromaidano situacija. Viskas gerokai sudėtingiau ir potencialiai būtent dėl to ir pavojingiau.“
Anot K.Andrijausko, Kazachstanas skiriasi nuo kitų šalių, tokių kaip Kirgizija ar kaimyninis Uzbekistanas, tuo, kad sistema yra gerokai labiau institucionalizuota, joje yra daugiau taisyklių, įstatyminių aspektų.
„Šiame kontekste elito ir klanų veikimas yra labiau apgalvotas nei kaimyninėse Centrinės Azijos šalyse. Tai automatiškai atveria daugiau erdvės tam, ką mes vadintume pilietine visuomene. Tačiau tai, kiek ji yra pilietinė, išlieka klausimu. Jei pažiūrėtume į kai kuriuos vaizdus, smurtas vietomis atrodo gaivališkas iš abiejų pusių“, – sakė K.Andrijauskas.
Santykiai su Kinija
Kinijos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad šalies lyderis Xi Jinpingas penktadienį žinutėje, skirtoje K.Ž.Tokajevui, pagyrė Kazachstano vyriausybę už mirtiną susidorojimą su protestuotojais ir pavadino jį „labai atsakingu“.
„Kritiniu metu ryžtingai ėmėtės ryžtingų priemonių ir greitai nuraminote situaciją, parodydamas savo, kaip politiko, atsakomybę ir pareigos jausmą, taip pat didelę atsakomybę už savo šalį ir žmones“, – sakė Xi Jinpingas.
Anot K.Andrijausko, Kinijos ir Kazachstano santykiai kurį laiką buvo artimi. Kazachstano valdžia dėjo daug vilčių į Kiniją ir jos „Naujojo Šilko kelio“ projektą.
„Tai pakankamai logiška turint omenyje Kazachstano geografinę padėtį bei tai, kad Kazachstano ir Kinijos ekonomikos daugeliu atžvilgių yra viena kita papildančios, o ne viena kitai prieštaraujančios ir konkurencingos kaip, pavyzdžiui, yra Kazachstano ir Rusijos atveju“, – sakė ekspertas.
Tačiau problema yra ta, kad Kazachstano gyventojai nemėgsta kinų.
„Sindziango uigūrų autonominiame regione gyvena apie 1,5 milijono kazachų, kurie irgi patiria pakankamai reikšmingą priespaudą. Kalba eina apie tai, ką LRS laiko iš esmės genocidu“, – teigė K.Andrijauskas.
Tačiau Kazachstanas yra Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narys, sako K.Andrijauskas. Vienas iš organizacijos principų yra tai, kad visos šalys narės skelbia, jog kovoja su ekstremizmu.
„Mes matome iš K.Ž.Tokajevo pareiškimo, kad jau dabar protestuotojus bandoma piešti kaip ekstremistus, kurie galbūt yra susiję net su užsienio jėgomis, – sakė ekspertas. – Kinijai tai gali reikšti labai rimtas problemas. Jai labai nepatinka, kad ant jos sienos vyksta kažkas panašaus į vadinamą „spalvotąją revoliuciją“. Kinija pasisako už tuos, su kuriais galima dirbti. Jai svarbiausiai yra stabilumas.“
Maskvos tikslai
Kaip teigia ekspertas, Rusija šiame kontekste taip pat bandys siekti savo interesų.
„Tačiau, lyginant su Baltarusija, tai bus gerokai sudėtingiau, nes Rusija negali vienareikšmiškai paimti Kazachstano. Pagrindinė priežastis yra ta, kad ten šiuo metu yra Kinija. Antrasis aspektas yra Kazachstano piliečiai, ypač etniniai kazachai. Tai yra karšto kraujo žmonės,“ – kalbėjo K.Andrijauskas.
Politologas pastebi, kad tai – akivaizdu lyginant protestų dinamiką Kazachstane ir, pavyzdžiui, Baltarusijoje. Anot jo, rusų Kazachstane nelauktų lengvas pasivaikščiojimas.
„Sakyčiau jiems protingiausia eiti armėnišku scenarijumi ir tiesiog sakyti, na, išsiaiškinkite patys, o mes remiame stabilumą, taiką, mes kalbėsim su visais, viskas gerai, reikia bandyti išeiti iš krizės, – svarstė K.Andrijauskas. – Maskvos strateginis žingsnis tarsi atrodytų yra nukreiptas kitur dabar. Tai yra Ukraina, Baltarusija.“
Dėl ateities – du variantai
Kazachstano ateities, kaip sako K.Andrijauskas, laukia du galimi variantai. Į vakarus įsilieti šaliai neleistų tiek geografija, tiek geopolitika bei geoekonomika, tačiau protestuotojai gali arba spausti valdžią toliau, arba atsitraukti, tačiau nepakeisti visos politinės sistemos esmės.
„Nieko gero čia nelaukia. Manau bus daugiau smurto ir išėjimas iš krizės nebus lengvas. Deja, tikrai nebus ten kalbos apie demokratizaciją. Netikiu kad režimas savo esme yra pajudinamas“, – sakė ekspertas.
Tačiau, jo nuomone, lyginimas su Ukraina ir Baltarusija bet kokiu atveju yra prasmingas.
„Reikia lyginti, ir patys kazachstaniečiai lygina. Tačiau aš manau, kad jeigu norime pasižiūrėti, kur Kazachstanas potencialiai gali keliauti, tai saugiau būtų pasižiūrėti į kaimyninę Kirgiziją ir kas vyksta ten, – siūlo K.Andrijauskas. – Ten irgi buvo masiniai protestai, irgi keitėsi valdžia, irgi buvo keista konstitucija ir vėl sugrąžintas stiprus prezidenizmas. Tam tikra prasme, užburtas ratas.“
Anot K.Andrijausko, kalbėti apie demokratizaciją Kazachstane yra absurdiška. Kaip sako politologas, jei to nepavyko padaryti Baltarusijoje, ko galima tikėtis Kazachstane, kuris turi tūkstančių kilometrų ilgio sieną su Rusija ir Kinijos Liaudies Respublika – dviem galingiausiomis autoritarinėms valstybėms pasaulyje?
„Reikia suprasti, kad tai dalis bendrosios tendencijos, kuri yra apėmusi visą pasaulį. Pasaulis yra pavargęs ir jautrus bet kokiai krizei, bet kokiam kontekstui, ir gali labai lengvai užsiliepsnoti. Kazachstanas yra puikus to pavyzdys“, – sakė K.Andrijauskas.
