Ukrainos kariai, užsimetę ant pečių Kalašnikovo automatus, patruliavo per tylų, snieguotą mišką, praeidami pro namus, kurie taip seniai apleisti, kad pro išdaužtus langus virpa vijokliai.
Laukai nedirbami, miestai apleisti, o visa Černobylio zona šiaurės Ukrainoje tebėra tokia radioaktyvi, kad atrodo, jog tai paskutinė vieta Žemėje, kurią kas nors norėtų užkariauti.
Tačiau nors daugiausia dėmesio dėl galimos Rusijos invazijos sutelkta į kariuomenės telkimą ir kasdienius karo veiksmus rytuose, trumpiausias kelias iš Rusijos į Ukrainos sostinę Kijevą eina iš šiaurės. Jis eina per izoliuotą zoną aplink Černobylio elektrinę, kurioje 1986 m. įvyko didžiausia istorijoje branduolinė katastrofa.
Černobylis tampa zona, kurią Ukraina mano turinti ginti, todėl jos kariuomenė yra priversta dislokuoti saugumo pajėgas šiurpiame ir vis dar radioaktyviame miške.
„Nesvarbu, ar jis užterštas, ar čia niekas negyvena, – sakė Ukrainos pasienio tarnybos pulkininkas leitenantas Jurijus Šachraičiukas. – Tai mūsų teritorija, mūsų šalis, ir mes privalome ją ginti“.
Ukrainos pajėgų, esančių teritorijoje, vadinamoje Černobylio uždarąja zona, nepakaktų atremti įsiveržimą, jei toks įvyktų. Jos ten yra daugiausia tam, kad aptiktų įspėjamuosius ženklus.
„Mes renkame informaciją apie padėtį pasienyje ir perduodame ją Ukrainos žvalgybos tarnyboms“, – sakė pulkininkas J.Šachraičiukas.
Kai sovietų valdžia įkūrė Černobylio zoną, jos koncepcija buvo tokia: izoliuojant apriboti atominės elektrinės avarijos sukeliamą mirtingumą.
Radioaktyviosios dalelės, likusios dirvožemyje arba įstrigusios po sugriauto reaktoriaus apsaugine konstrukcija, nekeltų didelio pavojaus kariams, jei šie nesilankytų labai užterštose teritorijose. Tačiau žemė turi būti apleista, kai kur šimtams metų.
Prieš du mėnesius vyriausybė į šią teritoriją dislokavo papildomas pajėgas dėl padidėjusios įtampos su Rusija ir Baltarusija, Kremliaus sąjungininke, kurios siena yra už penkių mylių nuo nukentėjusio reaktoriaus ir į kurią Rusija neseniai perkėlė savo karius.
„Kaip tai gali būti?“ – sakė ukrainiečių ugniagesys, kuris pirmosiomis dienomis po avarijos padėjo gesinti gaisrą elektrinėje Ivanas Kovalčiukas. Jis sakė esąs pasipiktinęs, kad Rusija gali kelti karinę grėsmę šiai zonai.
„Avariją likvidavome kartu, – sakė I.Kovalčiukas. – Tai, kad jie dabar taip elgiasi su mumis, verčia mane tik užjausti žmones Ukrainoje.“
Ilgalaikiai padariniai sveikatai
1986 m. balandžio 26 d. sprogo ir sudegė Černobylio atominės elektrinės 4-asis reaktorius, išskirdamas maždaug 400 kartų daugiau radiacijos nei Hirošimos bombardavimas. Iš karto po avarijos mirė 30 žmonių, dauguma – nuo radiacijos poveikio.
Ilgalaikio poveikio sveikatai tyrimai dažniausiai nebuvo įtikinami, tačiau rodo, kad ilgainiui nuo vėžio galėjo mirti tūkstančiai žmonių.
Nors ši zona yra negyvenama, joje trumpam apsilanko turistai, kurie įneša tam tikrų pajamų, o Ukrainoje ji vertinama kaip pamokomasis momentas apie neseną istoriją.
Avarijos metu Ukraina buvo sovietinė respublika, todėl iš pradžių sovietų valdžia bandė nuslėpti nelaimę. Kad nesukeltų įtarimų, po kelių dienų Ukrainoje buvo surengti Gegužės pirmosios paradai, kurių metu moksleiviai žygiavo per radioaktyvių dulkių „debesį“.
Toks atsainus požiūris padėjo pakurstyti antisovietines nuotaikas visoje Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – labiausiai nukentėjusiose respublikose, o avarija dabar laikoma viena iš Sovietų Sąjungos žlugimo po penkerių metų priežasčių.
Iki praėjusio rudens siena tarp Ukrainos ir Baltarusijos buvo beveik nesaugoma, ypač apšvitintose teritorijose. Apie 90 mylių sienos skiria Ukrainos zoną nuo panašiai izoliuotos ir apšvitintos Baltarusijos teritorijos.
Situacija pasikeitė lapkričio mėnesį, kilus migrantų krizei Baltarusijoje ir Rusijoje didėjant kariuomenės pajėgoms.
Abu šie įvykiai kartu buvo grėsmingi. Maskva ėmė telkti karius taip, kad buvo galima įtarti, jog planuojama įsiveržti į Ukrainą per Baltarusiją. Kijevas taip pat baiminosi, kad Baltarusija gali sukelti provokaciją, pavyzdžiui, nukreipti migrantus link Ukrainos sienos, kaip Baltarusija padarė su Lenkija, ir sukelti karo kibirkštį.
Atsakydama į tai, Ukraina prie Baltarusijos sienos papildomai dislokavo 7,5 tūkst. sargybinių. Pasienio tarnybos pulkininkas J.Šachraičiukas sakė negalįs atskleisti, kiek jų vyko konkrečiai į Černobylį.
Tačiau baimė dėl įsiveržimo iš Baltarusijos šią savaitę tik sustiprėjo.
Neseniai apsilankius pasienio zonoje buvo matyti tik keliolika karių, tačiau pareigūnai teigė, kad kiti patruliuoja kitur.
Miestas vaiduoklis
Zona yra liūdna darbo vieta. Praėjus kelioms dienoms po avarijos, vos prieš kelias valandas buvo evakuota apie 91 tūkst. žmonių.
Aplink jų buvusius namus auga miškai. Žvilgtelėjus pro langus, galima pamatyti dulkėmis ir kerpėmis apaugusius drabužius, batus, indus ir kitus įprasto gyvenimo likučius.
Didžiausiame Pripetės mieste, kuris dabar yra miestas vaiduoklis, propagandinis užrašas vis dar šlovina civilinės branduolinės energijos privalumus. „Tegul atomas būna darbininkas, o ne kareivis“, – rašoma jame.
Atrodo, kad pavojus, jog radiacija dar labiau išplis, yra minimalus. Tačiau vienas zonoje esantis objektas yra ypač pažeidžiamas: nauja, 1,7 mlrd. dolerių vertės nerūdijančio plieno arka virš sunaikinto reaktoriaus, už kurią daugiausia sumokėjo Jungtinės Valstijos ir dar apie 30 šalių.
Ji buvo baigta statyti 2016 m., kad būtų užkirstas kelias labai radioaktyvių dulkių plitimui.
Černobylio miestelyje vis dar iš dalies gyvena darbuotojai, kurie ten gyvena rotacijos metu. Jie prižiūri apsauginę konstrukciją virš pažeisto reaktoriaus, kelius ir kitą infrastruktūrą.
„Tai blogai, tai baisu“, – apie karinių veiksmų galimybę šalia sugriauto reaktoriaus sakė maisto prekių parduotuvės pardavėja Elena Bofsunovska.
„Nežinome, kas mus nužudys pirmiau – virusas, radiacija ar karas“, – gūžtelėjo pečiais prie parduotuvės prekystalio stovėjęs darbininkas Oleksejus Prišpa.
O.Prišpa sakė, kad jis norėtų, jog Ukraina gynybines linijas įrengtų toliau į pietus, o apšvitintą zoną atiduotų kam tik panorės.
„Tai dykvietė, – sakė jis. – Čia niekada neaugs joks derlius.“
Prieš Rusijai sustiprinant pajėgas, didžiausią susirūpinimą dėl saugumo Černobylyje kėlė nelegalus grybų rinkimas ir metalo laužo rinkimas, t. y. veikla, dėl kurios kyla pavojus paskleisti radiaciją už zonos ribų.
Policija taip pat reguliariai sulaikydavo „stalkerius“ – įspūdžių ieškotojus, nelegaliai atvykstančius apžiūrėti lankytinų objektų.
Dažniausiai patruliuojantiems kariams radiacijos pavojus yra nedidelis. Tačiau ilgiau gyvuojančios dalelės išlieka ir miške sukuria nematomus, mirtinai pavojingus karštuosius taškus.
Kai kuriose jų radiacijos lygis tūkstančius kartų viršija įprastą. Kariai turi pažymėtus maršrutus, kad išvengtų šių vietų, kurias jau seniai kartografavo mokslininkai.
Vis dėlto patruliuodami zonoje kariai ant kaklo turi nešioti prietaisus, kurie nuolat stebi apšvitą. Pagal patruliavimo zonoje protokolus, jei karys patenka į labai apšvitintą vietą, jis nušalinamas nuo tarnybos, kad išvengtų tolesnės apšvitos.
Pasak pulkininko J.Šachraičuko, kol kas nė vienas iš pasieniečių, lapkričio mėn. dislokuotų zonoje, nebuvo apšvitintas didelėmis dozėmis.
„Yra labai pavojingų vietų, kurių reikia vengti“, – sakė Černobylio policijos pajėgose tarnaujantis majoras Aleksejus Vegera. Šių pajėgų nariai, įpratę dirbti šioje teritorijoje, patruliuoja kartu su pasieniečiais.
„Mes stengiamės būti atsargūs, – sakė jis. – Bet, ką galiu pasakyti, esu prie to pripratęs.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
