Svarbiausi klausimai apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą: ko nori V. Putinas ir ar karas įvyks?

Nors JAV teigia, kad Rusijos pajėgos yra pasirengusios bet kurią dieną pradėti karinius veiksmus, Maskva ne kartą sakė, kad tokių planų neturi, ir nurodė, kad kai kurie daliniai yra išvesti. Tai, kas nutiks toliau, gali kelti pavojų visai Europos saugumo struktūrai.

Rusija tvirtai teigia, kad neplanuoja pulti Ukrainos, tačiau į šią grėsmę žiūrima rimtai, nes 2014 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą ir užėmė jos teritoriją.

Prie Ukrainos sienų dislokuota daugiau kaip 100 tūkst. Rusijos karių, o dar 30 tūkst., kaip pranešama, dalyvauja pratybose Baltarusijoje, netoli 1 084 km sienos su Ukraina. JAV prezidentas Joe Bidenas teigia, kad iš viso jų yra 150 tūkst.

Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad baigusi kovines pratybas dalį savo dalinių siunčia atgal į bazę, tačiau pagrindinės pratybos vis dar vyksta. Planuojama, kad pratybos Baltarusijoje baigsis vasario 20 d.

NATO teigia nematanti jokių deeskalacijos požymių ir teigia, kad Rusija vis dar turi „didžiules invazines pajėgas“, pasirengusias pulti nuo Krymo iki Baltarusijos.

Nežinia, ar prezidentas Vladimiras Putinas dėl to apsisprendė. Daugelio Vakarų šalių vyriausybės paragino savo piliečius palikti Ukrainą.

Ukrainos prezidentas paragino Vakarus neskleisti „panikos“, o Prancūzija mano, kad pagrindinis V. Putino tikslas – gauti geresnę saugumo sutartį.

V. Putinas tvirtina, kad Rusija nenori karo ir yra pasirengusi derėtis. Tačiau jis taip pat pagrasino „atitinkamomis atsakomosiomis karinėmis-techninėmis priemonėmis“, jei jo reikalavimai nebus patenkinti.

Rusija ilgą laiką priešinosi Ukrainos artėjimui prie Europos institucijų – tiek NATO, tiek ES. Dabar ji reikalauja, kad Vakarai garantuotų, jog Ukraina nestos į NATO – 30 šalių gynybinį aljansą.

Ukraina ribojasi ir su ES, ir su Rusija, tačiau, kaip buvusi sovietinė respublika, ji palaiko glaudžius socialinius ir kultūrinius ryšius su Rusija, o rusų kalba joje yra plačiai paplitusi.

Kai 2014 m. pradžioje ukrainiečiai nuvertė savo prorusišką prezidentą, Rusija aneksavo Ukrainos pietinį Krymo pusiasalį ir parėmė separatistus, kurie užėmė dideles Rytų Ukrainos teritorijas. Nuo to laiko sukilėliai kovoja su Ukrainos kariuomene per konfliktą, kuris pareikalavo daugiau kaip 14 tūkst. gyvybių.

Rusija taip pat nusivylė, kad 2015 m. Minsko taikos susitarimas dėl Rytų Ukrainos toli gražu neįvykdytas.

Vis dar nėra susitarimų dėl nepriklausomai stebimų rinkimų separatistiniuose regionuose. Rusija neigia kaltinimus, kad ji yra užsitęsusio konflikto dalis.

Prezidento V. Putino mąstymo apie Ukrainą užuominą galima rasti praėjusių metų straipsnyje, kai jis rusus ir ukrainiečius pavadino „viena tauta“.

Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 m. gruodį jis apibūdino kaip „istorinės Rusijos subyrėjimą“ ir mano, kad dabartiniai Ukrainos vadovai vykdo „antirusišką projektą“.

Rusija kalbėjo apie „tiesos akimirką“, kai reikia pertvarkyti jos santykius su NATO.

„Mums absoliučiai privaloma užtikrinti, kad Ukraina niekada netaptų NATO nare“, – sakė užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas.

Prezidentas V. Putinas aiškino, kad jei Ukraina įstotų į NATO, Aljansas gali mėginti susigrąžinti Krymą.

Maskva kaltina NATO šalis „pumpuojant“ Ukrainą ginklais, o JAV – įtampos kurstymu, siekiant sulaikyti Rusijos plėtrą.

Iš tikrųjų Rusija nori, kad NATO grįžtų prie sienų, buvusių iki 1997 m., o 30 NATO valstybių narių tvirtai teigia, kad taip nenutiks.

Maskva reikalauja nebeplėsti NATO į rytus ir nutraukti NATO karinę veiklą Rytų Europoje. Ji taip pat paragino visas JAV pajėgas palikti Vidurio ir Rytų Europą bei Baltijos šalis.

NATO teigia, kad jos atvirų durų politika nebus sustabdyta. Ukraina siekia aiškaus prisijungimo grafiko, o jos įsipareigojimas dėl narystės yra įtvirtintas jos konstitucijoje.

Prezidento V. Putino nuomone, Vakarai dar 1990 m. pažadėjo, kad NATO nesiplės „nė per centimetrą į rytus“, bet vis tiek tai padarė.

Tačiau tai buvo prieš Sovietų Sąjungos žlugimą, todėl tuometiniam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui duotas pažadas Rytų Vokietiją minėjo tik suvienytos Vokietijos kontekste.

Vėliau M. Gorbačiovas sakė, kad „NATO plėtros tema niekada nebuvo aptarinėjama“.

Rusija taip pat pasiūlė sudaryti sutartį su JAV, pagal kurią būtų draudžiama dislokuoti branduolinius ginklus už jų nacionalinių teritorijų ribų.

Kyla klausimas, kaip toli gali nueiti Maskva.

Nors Maskva tvirtina, kad „Rusijos invazijos nėra“, Baltieji rūmai pabrėžė, kad bet koks žingsnis per Ukrainos sieną bus vertinamas kaip invazija.

Vakarų lyderiai kaltina Rusiją, kad ji rengia vadinamąją „netikros vėliavos“ operaciją kaip pretekstą kariniams veiksmams – ar tai būtų melagingas kaltinimas Ukrainos kariuomenei, ar inscenizuotas išpuolis sukilėlių ar net Rusijos teritorijoje. Rusija tai neigia.

Be to, Rusija sukilėlių valdomose teritorijose yra išdavusi apie 700 tūkst. pasų, todėl ji gali teigti, kad bet kokiais veiksmais siekiama apsaugoti savo piliečius.

JAV teigia, kad Maskva jau pradėjo skleisti melagingus pavojaus signalus, pavyzdžiui, kad aptikta masinė kapavietė arba įvykiai rytuose apibūdinami kaip genocidas.

Rusija turi ir kitų galimybių, įskaitant kibernetines atakas.

Sausio mėn. neveikė septyniasdešimt Ukrainos vyriausybinių svetainių, o vasario viduryje per kibernetinę ataką nukentėjo du didžiausi Ukrainos bankai.

JAV įspėja, kad gali būti panaudoti visi šie metodai, o jų kulminacija gali būti plataus masto karinė ataka, apimanti net sostinę Kijevą. Prezidento J. Bideno vyriausiasis karininkas generolas Markas Milley perspėjo, kad gali būti daug aukų.

Rusija kol kas grasino tik „karinėmis-techninėmis“ priemonėmis, jei Vakarai nereaguos į Kremliaus reikalavimus.

Ką tai reiškia, neaišku, tačiau jos gali apimti suvaržymus Ukrainai, pavyzdžiui, neskraidymo zoną ar Ukrainos uostų blokadą, arba branduolinių ginklų perkėlimą į kaimyninę Baltarusiją.

JAV ir kitos NATO sąjungininkės aiškiai pareiškė, kad neketina siųsti kovinių pajėgų į pačią Ukrainą, bet siūlo paramą.

Pentagonas įvedė 8,5 tūkst. kovinę parengtį turinčių karių parengtį ir siunčia 3 tūkst. papildomų karių į Vokietiją, Rumuniją ir Lenkiją. Kitos NATO sąjungininkės sustiprino savo paramą rytiniame aljanso flange.

Panašu, kad pagrindinės Vakarų ginkluotės priemonės yra sankcijos ir karinė pagalba – patarėjai ir ginklai.

JAV prezidentas J. Bidenas pagrasino Rusijos vadovui priemonėmis, „kokių jis dar nėra matęs“, jei Ukraina bus užpulta. Taigi, ką jos apimtų?

Didžiausias ekonominis smūgis būtų Rusijos bankų sistemos atjungimas nuo tarptautinės „Swift“ mokėjimo sistemos. Tai visada buvo laikoma kraštutine priemone, be to, nerimaujama, kad tai galėtų smarkiai paveikti JAV ir Europos ekonomiką.

Kita pagrindinė grėsmė – užkirsti kelią Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ atidarymui Vokietijoje, dėl kurio patvirtinimo šiuo metu sprendžia Vokietijos energetikos reguliavimo institucija.

JAV prezidentas J. Bidenas taip pat įspėjo, kad svarstys galimybę V. Putinui taikyti asmenines sankcijas, o Jungtinė Karalystė taip pat perspėjo, kad „Kremliuje ir aplink jį esantys asmenys neturės kur pasislėpti“.

Galimas susitarimas turėtų apimti ir karą Rytų Ukrainoje, ir platesnio masto saugumo klausimą.

Šiuo metu galioja netvirtos paliaubos, tačiau derybose, kuriose dalyvauja Rusija, Ukraina, Prancūzija ir Vokietija, dėl 2014 ir 2015 m. Minsko taikos susitarimų atgaivinimo iki šiol nepavyko rasti proveržio.

Ukraina labai nepatenkinta susitarimų sąlygomis, kurios, jos nuomone, per daug atidavė Rusijai ir separatistams.

„Patinka tau tai ar nepatinka, mano gražuole, bet tu turi su tuo susitaikyti“, – tokius žodžius šiuo klausimu Ukrainos vadovui pasakė prezidentas V. Putinas.

JAV pasiūlė pradėti derybas dėl trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų ribojimo, taip pat dėl naujos sutarties dėl tarpžemyninių raketų.

Ir nors Rusijai Vakarų atsakas į jos raudonąsias linijas nepadarė įspūdžio, ji teigiamai įvertino „skaidrumo mechanizmą“, pagal kurį būtų abipusiai tikrinamos raketų bazės – dvi Rusijoje ir po dvi Rumunijoje bei Lenkijoje.