Tokią prognozę pateikė autoritetingiausio Rusijoje sociologinio centro „Levada“ (jį Rusijos Teisingumo ministerija pripažino užsienio agento funkcijas atliekančia organizacija) vadovas Levas Gudkovas. Mokslininkas teigė, kad sprendimo pripažinti Rytų Ukrainos separatistinius darinius šalininkai ir priešininkai Rusijoje šiuo metu pasiskirstė beveik po lygiai: 45 proc. – už, 40 proc. – prieš.
Štai ką po V.Putino sprendimo pripažinti Donecko ir Luhansko liaudies respublikas
Rusijos žiniasklaidoje sakė įvairiuose gyventojų sluoksniuose garsiausi ir autoritetingiausi rusai.
Maksimas Ševčenka, žurnalistas: „Visa Putino Rusijos ir Vakarų santykių istorija – prekybos ir nuolaidų mainais į Rusijos valdančiojo elito pripažinimą ir statusą istorija. Pagrindinis strateginis tikslas – sugrįžti į naująją Antantę (1904-1907 m. sudarytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos karinis bei politinis blokas) užimant geras pozicijas. Tačiau Vakarai rimtai nežiūri į tuos, kurie bando link jų šliaužti“.
Jevgenijus Roizmanas, politikas: „Pagrindinė geopolitikos taisyklė: niekada nepamirškite apie šuniuką! Taip, taip, apie tą patį šuniuką, kuris prieš prarydamas gabalėlį pridėdavo prie užpakalio ir žiūrėdavo: pralįs ar ne?“
Vladislavas Inozemcevas, ekonomikos mokslų daktaras, Poindustrinės visuomenės studijų centro direktorius: „Žinoma, Putino neapykanta Ukrainai nekelia abejonių – kaip ir jo noras atkurti Rusijos imperiją vienokia ar kitokia forma. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai veda prie vienintelės išvados: prezidentas pasiruošęs eiti tik iki tų ribų, kol šis judėjimas nesukelia rimto pasipriešinimo. Skirtingai nei 2014 m., Rusijos kariai nebuvo pasiųsti žudyti ukrainiečių. Kas bus toliau, nesiimu pasakyti – bet esu tikras, kad kitą šios dramos veiksmą išvysime ne itin greitai. Išorinis fonas turėtų tapti ramesnis, šalies viduje susiformuoti „naujas normalumas“ – ir tada prasidės pasiruošimas naujai specialiajai operacijai.
Aleksejus Navalnas, politikas, pataisos darbų kolonijos Pokrove kalinys: „Marazmatikams ir vagims jau nebeužtenka nuogos propagandos. Jie nori kraujo. Norisi perkelinėti tankų figūras karo veiksmų žemėlapyje. Ir štai – XXI amžiaus Politinio biuro vadovas pasako tikrai beprotišką kalbą. „Twitter“ pateikta tiksliausia metafora apie ją: „Na, grynai kaip mano senelis, prisigėręs per šeimos šventę ir prie visų lendantis su savo pasakojimus apie tai, kaip iš tikrųjų veikia pasaulio politika“. Būtų juokinga, jei girtas senelis nebūtų 69 metų vyras, išlaikantis valdžią šalyje, turinčioje branduolinį ginklą“.
Andrejus Movčanas, ekonomistas: „Rusija į namus įsiveda ožką, kuri anksčiau stovėjo kažkur prie tvoros ir didžiąja dalimi maitinosi pati. Dabar rusams ant sprando sėda dar pusantro Krymo, kurio būklė – visai ne Krymo skurdo ir pripratę prie juodo verslo bei smurto. Apgaubti juio rūpesčiu yra labai kilnu (akimirkai pamirškime, kas kaltas dėl jų nelaimių ir blogų manierų), bet kiekvienas rusas dalyvaus tame – mažinant investicijas į jo regiono plėtrą, mažinant socialinę gerovę, per infliaciją, kylančias palūkanų normas, rublio kritimą, nusikalstamumo augimą skirtinguose regionuose“.
Jurijus Dudis, vienas populiariausių tinklaraštininkų: „Istorija susižavėjęs imperatorius. Svita su amputuotomis nuomone ir valia. Propagandinis eskortas, taip sutartinai ir taip saldžiai pritariantis karui iš šiltų didmiesčių butų. Na, ir sprendimai, kuriuos priima visas šis „tūsas“. Sprendimai – ne paversti gamtos išteklius Voronežo, Kamčiatkos, Nikelio ir Zapoliarno gerove, o patiems praturtėti ir ilgiau išlikti šių išteklių valdyme. Aš užaugau Rusijoje, Rusija yra mano tėvynė, trispalvę ant dilbio nešioju švelniai ir su meile. Tačiau Ukrainai – artimųjų tėvynei ir draugų namams – šiomis dienomis mano maksimalus palaikymas“.
Dmitrijus Bykovas, rašytojas, poetas, žurnalistas: „Nepaisant bet kokių valdžios ir ypač žmonių keistenybių, Rusija visam pasauliui kėlė didelį susidomėjimą ir slaptą simpatiją. Neprognozuojama, ypatinga žiaurių savivaliautojų, genijų ir gražuolių šalis, nelpajėgi rutininiam darbui, bet geniali ekstremaliomis aplinkybėmis; išorinės laisvės ir vidinės nelaisvės rekordininkė, pagrindinė viso pasaulio engiamųjų viltis – ir tai buvo ne tik komunistų laikais, bet ir vėliau. Ir vienintelis dalykas, kuris pasikeitė po tiek metų melo, cinizmo, vidutinybės, vagysčių, keršto ir tiesioginės agresijos – visa tai baigėsi. Svajonių moteris pasirodė pabaisa, taip nutinka, o dabar Ukrainoje vyksta ši paskutinė įvaizdžio transformacija. Ji nebėra jauna žavuoklė. Ji yra pikta senė, kuri savo nesėkmes perkelia ant kaimynų. Jai negali prijausti nei atvirai, nei slapta. Jos net neįmanoma užjausti. Tai niekada nebebus madinga. Ji turi Putino veidą, Lavrovo žodyną ir kaulinę koją. Ir tai negrįžtama.“
