Ekonominis smūgis, kurį Rusija patirs iš Vakarų, bus reikšmingas ir pirmuosius katastrofiškus šalies ekonomikai rezultatus pamatysime dar šių metų pabaigoje.
Tiesa, globaliame pasaulyje „pragariškos“ sankcijos Rusijai paveiks ir jų teikėjus, bet Vakarų valstybės daug galingesnės ir turtingesnės už Rusiją ir kooperacijos būdu išspręs problemas.
O štai Rusijai gali tekti trauktis į Šiaurės Korėjos pavidalą. Tūkstančiai Rusijos gyventojų to tikrai nepageidauja. Lygiai taip pat nenorėtų atsidurti ir Kinijos glėbyje.
Kiek man žinoma, tokio scenarijaus (su Kinijos valdomu Sibiru) nenorima ir dabartinio Rusijos politinio režimo nematomuose užkulisiniuose ešelonuose.
Beje, jau esama nepasitenkinimo ir V.Putino paskelbta „specialia karine operacija“.
Tiesa, murmantieji iš esmės pritaria „operacijai“, bet jos realizavimą laiko neprofesionaliu ir net nemokšišku, atnešančiu milžiniškus nuostolius į Ukrainos teritoriją pasiųstiems kariniams daliniams.
Bet tiek nepatenkintieji, tiek aukšto rango kariškiai, tiek politikai, gal netgi ir iš visai artimo V.Putino rato, negali kritikos reikšti viešai savo vardu, užtat ją perduoda propagandininkams.
Viena tokia aštri kritika pasigirdo iš aktyviai Rusijos propagandiniame lauke dalyvaujančio J.Kedmio lūpų.
Suglumo net jį į savo laidas nuolat kviečiantis pagarsėjęs propagandininkas, Vakarų sankcijų jau sulaukęs V.Solovjovas. Žydų tautybės J.Kedmis – keistos biografijos asmuo. Sovietų laikais jis pasitraukė į Izraelį ir kitiems padėjo išvykti, vėliau net vadovavo Izraelio slaptajai žvalgybos tarnybai „Nativ“, griuvus sovietų imperijai jau „dirbo“ su kitokia Rusija, kol tapo V.Putino gerbėju.
Anot J.Kedmio, vertinant dabartinę Rusijos karinių dalinių taktiką ir rezultatus, tokios „operacijos“ net nereikėjo pradėti. Neužimtas joks strategiškai svarbus miestas, visur įstrigta, malamasi ir trinamasi prieigose. Gausūs rusų kariuomenės žmonių ir technikos praradimai, J.Kedmio nuomone, vien tam, kad Ukrainos valdžia pripažintų Krymo okupaciją, esą jau ne pats svarbiausias dalykas, nes Rusija, kol gyva, tikrai negrąžins jo Ukrainai.
Iš įvairių Rusijos propagandos pakampių skamba ir kiti nemalonūs V.Putino ausiai garsai. Žinoma, visi jie yra okupantų balsai, tik nepatenkinti, kodėl okupacija per lėta ir neinama iki pat Lvovo.
Kai rašomos šios eilutės, buvo paskelbta, kad Rusijoje dėl blogai paruoštos „operacijos“ taktikos jau atleisti aštuoni generolai. Karo ministro S.Šoigu kėdė dar nesvyruoja. Bet egzistuoja kritika ir iš kitos, visiškai mums nematomos, pusės. Ji liečia artimiausią Rusijos ekonominę perspektyvą.
Po karo su Gruzija Rusija išsisuko. Prasidėjo Vakarų pasiūlyti įvykių tyrimai, ir net morališkai teisus M.Saakašvilis vos netapo kalčiausias.
Galima spėti, kad V.Putinas ir dabartiniu atveju tikėjosi tokios pat Vakarų reakcijos. Ir tebesitiki. Juk ne šiaip sau atsirado kaltinimai Ukrainai dėl neva kurto biologinio ginklo.
Dabar Vakarai, atrodo, pasimokę. Tačiau lenda kitos klaidos.
Manau, V.Putino „bunkeris“ aiškiai suvokia, kad iš pradžių užsibrėžtų ir garsiai paskelbtų tikslų nepasieks. Pakeitus ne pačius aukščiausius „operacijos“ vadovus, nors ir čia visko dar galime sulaukti, dalinių stambesnių kovinių pergalių nuožmiu puolimu galima ir pasiekti, bet strategiškai V.Putino pralaimėjimas akivaizdus.
Tik kažin ar iš aukštų Vakarų tribūnų nuolatos tai reikėtų kartoti. Priremtas prie sienos V.Putinas gali ryžtis, tiesą sakant, net nebesinori įvardyti, kam.
Keistai atrodo ir naikintuvų perdavimo Ukrainai istorija. Ar išvis reikia tokius dalykus viešai aptarinėti? Kremlius gaudo kiekvieną žodį ir bemat pasiunčia į propagandines dirbtuves.
Taip atsitiko JAV prezidentui J.Bidenui, kai Rusijos kariuomenė dar trynėsi palei Ukrainos sieną, pareiškus, kad amerikiečių karių, o kartu ir NATO atstovų, nebus už tėvynę besikaunančių Ukrainos žmonių gretose.
Rusijos propagandos piktdžiugiškas pasakymas ukrainiečiams skambėjo maždaug taip: argi mes jums nesakėme, kad Vakarai visiškai nesiruošia jūsų ginti, jūs tik patrankų mėsa JAV planuose prieš Rusiją.
Pateisinamos ir emociškai įtaigios Ukrainos prezidento V.Zelenskio viešos kalbos, kuriose kritikuojami ir Vakarai dėl atsisakymo uždaryti oro erdvę virš Ukrainos. Kita vertus, tai yra ir žinia Ukrainos gynėjams, kad jie lieka vieni. Daugiaprasmiškai nuskambėjo ir V.Zelenskio replika, kad jis lyg ir jau atvėsęs dėl NATO. Kremlius bemat „pagavo nuotaiką“, ir štai jau derybos gana aukštu Ukrainos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų lygiu.
V.Zelenskis teisingai elgiasi nuo pat karo pradžios, kad neatsisako derybų ir yra pasiruošęs svarstyti visus klausimus.
Svarstyti – dar nereiškia sutikti su primetamomis sąlygomis. S.Lavrovo ir D.Kulebos susitikimas Turkijoje įvyko, bet dėl ugnies nutraukimo nesusitarta.
Ukrainos pusė pareiškė, kad sutinka ir toliau kalbėtis.
Tai reiškia, anot vieno komentatoriaus, jog Rusijos armada, kad ir sulaukianti didvyriško ukrainiečių, tarp jų rusakalbių, atsako, lyg „skėriai judės į Ukrainos gilumą“. Kuo greitesnė tos Rusijos, kuri nėra V.Putinas ar į jį panašūs, reakcija į šią beprotybę būtų didelė pagalba ir Ukrainai, ir Europai.
