Vieni politikos apžvalgininkai teigia, kad tokie pokalbiai išlaiko paskutinius diplomatijos likučius, o tuo metu kiti sako, kad jie nebeturi prasmės.
Pasak politikos analitiko Mariaus Laurinavičiaus, pokalbiai vyksta, nes bandomi visi įmanomi būdai, kad karas būtų baigtas. Nors tie pokalbiai ir neatneša kažkokių pokyčių, bet kritikuoti juos sunku, nes žmonės žūsta.
„Aš pats ne kartą kritikavau iki karo tuos pokalbius, tiek Macrono, tiek visų kitų, bet karo metu, kiekviena išgelbėta gyvybė, kad ir kokie teoriškai to šansai bebūtų yra verta tų pokalbių“, – teigia politikos analitikas.
R. Juknevičienė: V. Putinas vėl testuoja NATO, tik šį kartą kitokiu būdu
Visgi, Prancūzijoje kritika E. Macronui netyla, spekuliuojama, kad valandų valandas trunkantys pokalbiai yra rinkimės kampanijos dalis. Šiomis dienomis Prancūzijos prezidentas pajuoktas ir dėl to, kad kopijuoja Volodymyro Zelenskio įvaizdį.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė pastebi, kad kai kurie aspektai gali rodyti, kad E. Macronas imasi lyderystės ir dėl savo naudos, politikai niekada nepamiršta, kad yra ne tik užsienio, bet ir vidaus politika, tačiau negalima sakyti, kad tiek nuoširdžios pagalbos sprendžiant situaciją, tiek rinkiminės kampanijos neįmanoma suderinti.
R. Urbonaitės teigimu, kartais nukreipiam dėmesį į nereikšmingus dalykus.
„Mes matėme etapą iki karo pradžios, kai buvo važiuojama, kalbamasi, stengiamasi situaciją išspręsti diplomatiniu būdu, bet intensyvi diplomatija nedavė norimo rezultato, kad karas neprasidėtų. Natūralu, kad dėl to skepsio dabar ir atsiranda“, – pastebi politologė.
Ji atkreipia dėmesį, kad šie skambučiai neretu atveju baigiasi skambiomis antraštėmis, kad Putinas karo nenori nutraukti, o E. Macronas gerų žinių neturi. „Visgi, kai yra kalbamasi, galima pagauti tam tikrus kitus dalykus, plonybes, apie kurias jokios informacijos neturime, bet tai irgi yra natūralu.
Kalbėjimasis gali ištraukti kažkokių niuansų, kurie vėliau gali praversti“, – sako R. Urbonaitė. Ji skatina nenuvertinti šių pokalbių, nes kai kurių dalykų didžioji visuomenės dalis nežino ir negali žinoti.
Verta prisiminti ir tai, kad V. Putino ir E. Macrono santykiai niekuomet nebuvo itin šilti. Vadovų susitikimuose kartais V. Putinas E. Macronui ir rankos nepaspausdavo. E. Macrono pozicija, pasak politologo, išskirtinė tuo, kad Rusijos įtaka Prancūzijai yra milžiniška.
„Mes dažnai kalbame apie Rusijos įtaką Vokietijai, bet Prancūzijai ji nėra mažesnė, gal net didesnė. Ir tai iš esmės lemia E. Macrono poziciją. Prisiminkime, kad ši pozicija labai keitėsi, E. Macronas savo prezidentavimą pradėjo nuo labai griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, nuo dezinformacijos pasmerkimo, kišimosi į rinkimus viešo pasmerkimo ir po to vėl grįžo prie tradicinės prancūziškos politikos.
Jis teigė, kad galima su V. Putino režimu susitarti ir todėl reikia tartis. Dabar, deja, matome to rezultatus“, – pabrėžia M. Laurinavičius.
Jis pažymi, kad Vakarai turi ir daug naivumo. „Reikia pripažinti, kad dabar liejamas kraujas yra ir ant visų Vakarų rankų. Tai – visų Vakarų nesėkmė ir kaltė. Grįžkime į karo pradžią.
Taip, bombos pradėjo kristi prieš tris savaites, bet karo pradžia buvo praėjusių metų pavasarį, kai Rusija pradėjo telkti pajėgas prie Ukrainos sienos. Jei Vakarai būtų ne kažkokiais, vėlgi bandymais derėtis neaišku apie ką, o rimta ir tvirta pozicija užkirtę tam kelią – situacija dabar būtų kitokia.
Prisiminkime, kaip J. Bidenas, pradžioje V. Putiną vadino žudiku, o po to pats pradėjo prašyti, kad V. Putinas susitiktų ir nuolaidos buvo daromos. Taigi, mes, Vakarai esame labai naivūs“, – pastebi M. Laurinavičius.
Susiję straipsniai
Pasigirsta ir pasvarstymų, kad galbūt Macronui trūksta diplomatijos įrankių. Jis kartais lyginamas su Angela Merkel, neva ji šią situaciją būtų suvaldžiusi. R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad ir A. Merkel pozicija ir vykdyta politika ieškant bendrumo, negalima sakyti, kad neatvedė iki to, kur esame dabar.
„Taip pat ir Prancūzijos nuolatinis kampų gludinimas. Prisiminkime 2008 metų Gruzijos-Rusijos karą, Rusijos agresiją. Kas nugludino kampus? Juk nugludino Sarkozy tuo metu, ne kažkas kitas. A. Merkel irgi stengėsi glūdinti, investicijos plaukė, Vakarai džiaugėsi oligarchais, o baigėsi tuo kuo baigėsi.
Diplomatinius kanalus reikia palaikyti kaip paskutinį šiaudą, bet iš kitos pusės, tai yra daugelio metų daromų klaidų rezultatas. Jokia A. Merkel šitos situacijos neišspręstų, jos politika ir dabar Rusijos atžvilgiu kelia klausimų ir kritikos jai irgi yra nemažai, tai yra viena iš šio rezultato priežasčių.
O rezultatas – pats brutaliausias ir žiauriausias karas“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo R. Urbonaitė.