„Nors man ir sunku, aš jums pasakysiu. Su Romu kalbėjausi tą pačią dieną, vasario 24-osios rytą. Jo balse pastebėjau nerimą – sūnus su manimi kalbėjo švelniau nei paprastai. Nors jis sakė, kad prasidėjo karas, atsakiau, kad tuo netikiu, – pasakoja Tatjana Rudolfovna. – Sūnus primygtinai reikalavo, kad nupirkčiau daugiau produktų.“
Apie tai, kaip sūnus pasiuntė laivą ant trijų raidžių, T.Rudolfovna kalbėjo itin emocingai:
„Kai sūnus pasiuntė laivą, supratau, kiek šiuose žodžiuose išdidumo, nenugalimumo. Tai tapo kvietimu kovoti prieš prakeiktą okupantą visame pasaulyje. Tai nudžiugino visą pasaulį!“
Prie to jūrų pėstininko motina pridūrė, kad jos sūnus niekada niekam nesilenkė, todėl jo žodžiai jos labai nenustebino.
„Jis tai padarė taip, kad vienu žodžiu užmušė maskviečių laivą. Beje, niekada nesu girdėjusi, kad sūnus mano akivaizdoje keiktųsi“, – teigė ji.
Pasak kario mamos, daugelis jų mažo miestelio gyventojų į vaizdo įrašą reagavo sūnaus balsu.
„Žmonės verkė tai išgirdę. Tačiau vietos valdžia niekaip nereagavo, niekas neskambino, nepalaikė. Paprastiems žmonėms mano sūnus yra didvyris“, – sakė T.Rudolfovna.
Tęsdama pasakojimą apie sūnų, ji pridūrė, kad vaikystėje jis gerai dainavo ir šoko, jaunystėje dirbo didžėjumi, prasidėjus Rusijos agresijai ėjo ginti Ukrainos, o vėliau pasirašė kontraktą.
„Man taip pat patinka filmuoti. Jei būčiau jaunesnė, būčiau šalia savo sūnaus ir taip pat pasiųsčiau Rusijos karo laivą“, – pridūrė moteris.
Kaip R.Gribovas pateko į nelaisvę?
Vasario 24 d. Rusijos okupantai šaudė iš jūrinių ginklų ir naudojo kovinius lėktuvus prieš pasieniečius ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karius Gyvačių saloje Juodojoje jūroje.
Pagal tuo metu turėtą informaciją, buvo sunaikinta infrastruktūra, o sala užimta. Tuomet pranešta apie 13 žuvusių Ukrainos pasieniečių, atsisakiusių pasiduoti priešui. Vėliau okupantų žiniasklaida pranešė apie Gyvatės saloje buvusių ukrainiečių kariškių pristatymą į laikinai okupuotą Sevastopolį. Tarp belaisvių buvo ir Romanas Gribovas.
