Per daugiau kaip valandą trukusį pašnekesį V.Melnikova žurnalistei Katerinai Gordejevai pasakojo apie ankstesnius karus, lygino valstybės pareigūnų, kareivių motinų elgesį. Aktyvistė pripažino, kad jai nekelia abejonių ukrainiečių skelbiami skaičiai apie į Ukrainą įsiveržusios Rusijos armijos patiriamus milžiniškus nuostolius. Tiesa, ją neramino elgesys ne tik su belaisviais, bet ir mūšio lauke likimo valiai paliekamais sužeistaisiais, žuvusiaisiais.
V.Melnikova prisipažino neturėjusi abejonių, kad Ukraina bus užpulta. Tris dešimtmečius šioje organizacijoje dirbanti aktyvistė sakė, kad abejonių nekilo ne tik dėl pasienyje per kelis mėnesius sutelktų milžiniškų pajėgų, net ir labai ilgos būsimojo fronto linijos.
Karių nuo karo tėvai negelbėjo
Į organizaciją sunerimę karių tėvai ėmė skambinėti pernai gruodį. „Važiuokit ir išsiveškit vaikus,“ – taip V.Melnikova patardavo kiekvienai šeimai.
Tačiau jos niekas nenorėjo girdėti – tik mykė, kaip tai atrodys... Tas pats buvo 1995 m. per pirmąjį Rusijos karą su Čečėnija. Tėvai sujudo tik tada, kai pamatė žuvusiųjų kūnus, kraupius karo vaizdus. V.Melnikova tėvams sakydavo, kad jie privalo važiuoti ir išsitempti vaiką per skylę tvoroje, papirkę dalinio vadus konjaku ar pinigais. „Nė vienas kalės sūnus, nė viena kalės dukra niekur nevažiavo...“ – apmaudo neslėpė aktyvistė.
Išsivežti vaikus ji patarė ir dabar, bet daliai atrodė nepatogu, dalis baiminosi gresiančio tribunolo. Tuo tarpu V.Melnikovai toks elgesys kėlė tik ironišką šypseną: „Jei nenori kariauti, tegul važiuoja namo. Sugrįš, parašys karo prokuratūrai raportą, ir viskas.“
Paprasčiau parašyti „dingo be žinios“
Žinoma visuomenininkė atkreipė dėmesį, kad dauguma į nelaisvę patekusių rusų tvirtina negavę jokio įsakymo į karą: „Jis turėjo būti perskaitytas. Jei sako, kad įsakymo nebuvo, vadinasi nebuvo.“
V.Melnikova neslėpė, kad jai nerimą kelia Rusijos kariuomenės žiaurus elgesys su gyventojais: „Pirmą kartą gyvenime išsigandau, nes išgirdau grasinimą atominiu ginklu. Nėra jėgos, kuri gali sustabdyti...“
Pasak visuomenininkės, labai svarbu, kad kariaujančios pusės po mūšio skelbtų laikinas paliaubas ir apsikeistų belaisviais, žuvusiaisiais, sužeistaisiais. Deja, to nėra, nes Rusijos pusei paprasčiau ir pigiau parašyti: „Dingo be žinios.“
Verta priminti, kad V. Putino armija į Ukrainą atsivežė šiurpą keliančias mašinas – daugybę mobilių krematoriumų.
Prisiminė karo lakūno istoriją
V.Melnikova pažymėjo, kad vienintelį kartą Rusijos istorijoje žmonėms buvo paskelbti tikri skaičiai. 2008 m. per karą su Gruzija buvo pranešta, kad žuvo 64 rusų kariai, o apie 400 buvo sužeisti. Visuomenininkė atkreipė dėmesį, kad visų kitų karinių konfliktų nuostoliai Rusijoje neįvardinti iki pat šiol.
Jai įtarimą kelia teiginiai, kad per 10 metų trunkantį karą Afganistane žuvo 15 tūkstančių rusų karių, nes Čečėnijos kare per dvejus metus nuostoliai buvo beveik tokie patys – 14 tūkstančių žuvusiųjų.
V.Melnikova prisiminė Gruzijos karo istoriją apie dingusį rusų pulkininką lakūną. Rusijos bombonešis buvo numuštas gruzinų karių. Kalnuose nukritus orlaiviui, šturmanas žuvo, o antrasis pilotas buvo sužeistas.
Buvo kreiptasi net į Jungtinių Tautų Organizaciją, bet pulkininko likimas iki šiol nežinomas. „Tai ne šiaip lakūnas, o atominį ginklą turėjusio bombonešio vadas. Tokio rango lakūnų Rusijoje gal vos 20, na, gal 40. Dingusiojo žmonai buvo liepta užsičiaupti, jei nenori būti iškraustyta iš buto“, – nustebusiai žurnalistei pasakojo V.Melnikova.
Neėmė palaidotų karių sąrašų
Visuomenininkė pripažino, kad nesirūpinti savais yra sena problema.
Ji prisiminė viešnagę Miunchene, kur gavo apdovanojimą. Aktyvistė buvo nuvežta į Pirmojo pasaulinio karo kapines, kuriose buvo palaidoti žuvę kariai, mirę belaisviai. Rusę pribloškė išvystas vaizdas: vokiečių karių kapavietės buvo apstatytos balto marmuro akmenimis su išsamiais užrašais, apsodinti rožių krūmais. Tuo tarpu dešinėje pusėje esančiame lauke augo keli didžiuliai ąžuolai, o iš žolės styrojo mažučiai kryželiai be jokių užrašų.
Viešnia paklausė, kodėl rusų kapavietės bevardės, o vokiečiai atsakė, kad jie turi visus palaidotųjų sąrašus, bet Rusijos pusei tų sąrašų nereikėjo.
Už žuvusįjį – po 12,4 mln. rublių
Liūdnai konstatavusi, kad niekas nepasikeitė, V.Melnikova pažymėjo, kad būtina pasirūpinti kiekvienu žuvusiu, sužeistu kariu. Ženevos koncencijos, papildomi protokolai tai numato, bet niekas nesikeičia nuo pat 1994 m.
„Keisti visus reikia. Kur ukrainiečiai belaisviai? Kas pasakys? Jei nėra, vadinasi, sušaudė. O kur kūnai?“ – kalbėjo visuomenininkė.
Ji, be kita ko, pažymėjo, kad visi Rusijos kariai yra apdrausti, tad sužeistiems ar žuvusiųjų šeimoms bus išmokamos kompensacijos: „1991 m. iš Michailo Gorbačiovo išsireikalavome, kad kariai būtų apdrausti.“
Žuvusiųjų šeimoms turėtų būti išmokama iš viso po 12,4 milijono rublių.
„Ar pinigų pakaks užčiaupti, priklausys nuo šeimos,“ – kalbėjo aktyvistė.
Verčia pasirašyti kontraktą
V.Melnikova sakė, kad jai šiurpą kelia tėvų požiūris į savo vaikus, nes paaiškėjo, kad kai kurie sūnaus pasigedo mėnesį nesulaukę skambučio: „Juk yra mobiliojo ryšio telefonai. Protinga mama, žmona, tėvas ar močiutė po savaitės sunerims, o čia... Aš apie mūsų liaudį kalbu...“
Visuomenininkei ne paslaptis, kad į karą Ukrainoje buvo pasiųsti ir kojų apšilti nespėję šauktiniai – kai kurie į karinę tarnybą buvo pašaukti pernai lapkritį ar gruodžio pradžioje.
Ji pažymėjo, kad toks kareivis negali būti metamas į frontą, bet to niekas nepaiso – įstatymas apeinamas pasirašius kontraktą. Pasak V.Melnikovos, tokia praktika nėra nauja – ji buvo naudojama per 2008 m. karą Gruzijoje, 2014 m. per karą su Ukraina.
„Viskas priklauso, ar kariai protingi. 2014 m. pasitaikė apie 100 protingesnių, kurie pasiuntė karininkus tolyn. Jie buvo sugrąžinti į Rusiją ir karą nepateko. Mūsų tikslas – paskelbti, kad jie jokių kontraktų nepasirašytų,“ – kalbėjo aktyvistė.
Ryšio su valdžia nebeturi
Ji neslėpė, kad dabartinė padėtis yra labai sunki ir kelis kartus pakartojo, jog tiki Ukrainos pusės skelbiamais skaičiais apie žuvusiuosius, į nelaisvę patekusius karius. Juolab kad tai patvirtina ir vaizdo įrašai, bendradarbiaujanti Ukrainos dingusiųjų be žinios organizacija „Nedežda“.
Per interviu ne kartą ironiškai nusijuokusi V.Melnikova sakė, kad anksčiau jų organizacija turėjo glaudesnį ryšį su valdžios struktūromis, o dabar su Prezidentūra jo nebėra jau du dešimtmečius: „Esu nusivylusi. Nėra empatijos, užuojautos. Nežinau, kas bus. Padėtis labai sunki.“
Aktyvistė su advokatu netgi nerado vyriausiojo karo vado įsakymo dėl pradedamos „specialiosios operacijos“, mat viskas yra užslaptinta.
Dokumentuose parašyta, kad kariai išsiųsti į karinę operaciją, todėl dabar per karo prokurorus bandys aiškintis, koks jų tikrasis statusas Ukrainoje. V.Menikova pripažino neturinti atsakymų į ne vieną klausimą, todėl žurnalistei K.Gordejevai atsakė, kad būtina daryti tai, ką privalo.
