Bet po keliolikos minučių prasidėjo toks griaudėjimas, kad nebegalėjau girdėti kaimynės žodžių, kuri kasdien tuo pačiu metu išeina pasivaikščioti su šunimi ir klausinėja apie gyvenimą Lietuvoje.
Persigandusi kaimynė griebė savo pudelį į glėbį ir nuskriejo namo, o aš ėmiau raginti išsilakstyti savo rytinius bičiulius – katinus. Žinodami, kad visada atnešu kokio nors maisto, rytais vaikų žaidimo aikštelėje manęs paprastai laukia būrys katinų.
Pirmą rytą prie atneštų žuvies konservų likučių nedrąsiai atsėlino tik vienas katinas, o dabar jų susibėga net devyni. Dalis pasivaišinę atneštais skanėstais niekur nebeina, o lieka gulėti ant žolės ir stebi mano kiniškos tai či gimnastikos pratimus.
Dabar, prasidėjus pašėlusiam griaudėjimui, dalis mažųjų draugų akimirksniu paspruko, o keli kažkodėl liko ir ėmė glaustytis prie mano kojų. Paėmiau į rankas juodai baltą – tą, kurį čia pirmą prisijaukinau ir kuris mane sekioja net iki viešbučio, perkėliau per namo tvorą ir suplojęs rankomis liepiau slėptis.
Galbūt šis ir du jo bičiuliai kiek apkurto nuo šeštą savaitę besitęsiančių griausmų arba prarado baimės jausmą, nors katinai paprastai yra baikštūs. Tuo, kad baimės jausmą prarado dalis žmonių, aš čia jau seniai įsitikinau.
Net raginami slėptis skambant oro pavojaus pranešimams ir ūžiant raketoms jie eina į parduotuvę, šildosi ant suoliukų saulutėje, važiuoja dviračiu. Šįkart nenutrūkstantys bombardavimai tęsėsi keturias valandas, bet po to visą dieną žmonės toliau buvo raginami likti namuose, nes pavieniai sprogimai nugriaudėdavo beveik kas pusvalandį.
Bebaimiai dviratininkai – pagalbos angelai
Į lauką tą dieną greičiausiai ir būčiau nebeišėjęs, jei ne prieš kelias dienas sutiktų dviejų studentų, Kirilo Lysenkos ir Boriso Baškirovo skambutis. Vaikinai paklausė ar galėtų pas mane išgerti arbatos ir trumpam susišildyti, o po to juos besišnekučiuojant palydėjau iki pat centro.
Tai nuostabūs vaikinai, vieni iš tyliųjų Charkovo didvyrių. Jie nekovoja su ginklu, tačiau yra aktyvūs pagalbos kenčiantiems fronte.
Vaikinai prisipažįsta, jog pirmą karo dieną buvo persigandę, kaip ir visi kiti. Juolab kad abu gyvena Saltovkos mikrorajone, esančiame arčiausiai Rusijos sienos ir labiausiai kenčiančiame nuo priešo bombų.
Borisas gyvena kiek saugesnėje vietoje, arčiau mikrorajono centro, o Kirilo tėvų butas buvo pats kraštinis ir pro jo langus buvo galima stebėti Rusijos kareivių įsiveržimą į miestą. Tačiau nei Kirilas, nei kiti dvylikaaukščio namo gyventojai to nedarė, nes persigandę sprogimų lėkė į rūsius ar su mašinomis skriejo iš šio rajono.
Nuo pirmų bombų griausmo iškarto išdužo visi langai, į butus pasipylė automatų salvės, nes rusų kareiviai baiminosi, kad kraštiniuose namuose gali būti įsitvirtinę ukrainiečių snaiperiai.
Šių ten nebuvo, nes ukrainiečiai manė, kad Maskvos valdovas blefuoja, vien gąsdina ir Ukrainos nepuls. Kirilas su tėvais pirmą karo dieną pabėgo į močiutės butą toje pat Saltovokoje, tik penketą kilometrų toliau nuo fronto linijos.
Policijos mokyklos penktame kurse mokęsis ir leitenanto laipsnį įgijęs, bet į kariuomenę per pirmus du šaukimus nepaimtas Kirilas neįstengė tyliai tūnoti. Vaikinas nusprendė gelbėti senesnius kaimynus, sutiktus apgriautų namų kiemuose ir juos mašina vežė slėptis į metro stotį.
Kadangi pirmą karo savaitę nedirbo jokios maisto parduotuvės, o humanitarinė pagalba vėlavo, Kirilas su Borisu nusprendė veikti. Vaikinai per kaimynus ir pažįstamus ėmė ieškoti parduotuvių šeimininkų ir gautą iš jų maistą vežė badaujantiems kaimynams, gretimų namų žmonėms.
Vaikinai buvo tiek drąsūs, jog maistą vežė net pafrontės rūsiuose likusiems gyventi žmonėms. Apgriuvusių namų rūsiuose ar net butuose nusprendusiųjų likti nėra daug: dalis iš jų keistuoliai, dalis pasiligoję ar labai seni.
Mano kalbinami šie žmonės teigė, kad šimtaprocenčiai nėra saugu nei Charkove, nei kitur Ukrainoje. Todėl esą geriau žus, jei toks likimas jų lauks, šalia savo mylimo buto, kartu su atsineštais nuotraukų albumais, su kaimynais, su į rūsį atsineštais šunimis, jūros kiaulytėmis.
Šie žmonės maistą gaminasi lauke ant laužo ir širdingai dėkoja Kirilui su Borisu už atvežtą maistą, vaistus. Juos lanko ir keli kiti savanoriai, tačiau būna ir taip, jog per užsitęsusius labai griausmingus mūšius niekas nepasirodo net tris keturias dienas.
Kirilas nervinasi, kad negali padėti dažniau, mat jo mašiną suvarpė iš kasetinės bombos išskrieję metaliniai šratai. Kirilas su maisto pilnu maišeliu buvo nusileidęs į vieną rūsį, kai kieme netoli automobilio sprogo bomba.
„Jei bomba būtų sprogusi dešimt minučių anksčiau, kai gyventojai ant laužo baiginėjo virti pietus, jie visi irgi būtų buvę suvarpyti“, – piktinosi Kirilas. Vaikinas sakė, jog tie, kurie kasetinėmis bombomis apšaudo gyvenamuosius rajonus, yra išsigimėliai, o ne žmonės, ne kariai.
Praradęs mašiną Kirilas nesiliovė gabenti maisto į pafrontę. Vaikinas į pagalbą pasikvietė savo geriausią draugą Borisą, pasiskolino dviračius ir maistą abu išvežioja mindami pedalus virš galvų lekiant bombų skeveldroms.
„Ar nebaisu, ar verta taip rizikuoti, judviem prieš akis juk visas gyvenimas, turite sukurti šeimas, užauginti vaikus, pamatyti pasaulį“, – klausiu vaikinų.
„Kai įsivaizduoji savo žūtį, darosi baugu, bet apie taip paprasčiausiai negalvoji. Aš būgštavau pirmas tris karo dienas, o paskui mano smegenys persiformavo, ir nusprendžiau, kad bus taip, kaip bus, bet privalau kažkuo būti naudingas charkoviečiams“, – pareiškė Kirilas.
Jam antrino ir Borisas, kuris tėvams nesako, kai veža maistą į pačią pafrontę.
Pas mane dviračiu užsukę vaikinai sakė, jog iš Saltovkos iki centro, kur humanitarinės pagalbos punkte gauna maisto paketus, dviračiais jiems tenka minti valandą, o po to tiek pat užtrunka kelionė atgal.
Dar 2-4 valandas užima maisto išvežiojimas, nes dažnai tenka dalį laiko pratūnoti rūsiuose laukiant aprimstant bombų zvimbesio.
Mums taip besišnekučiuojant prie centrinės priešgaisrinės stoties, gražaus istorinio pastato, suręsto prieš 200 metų, staiga virš galvų praūžė raketa. Po jos – dar viena, o netrukus – ir trečia. Borisas žinovo tonu pareiškė: „Tai minosvaidžio bombos, lekia į užmiestį, į Donecko pusę“
Pamatęs mano išgąstingas akis Kirilas nuramino: „Jei girdi praūžiančią bombą, nesibaimink, ji lekia kitur. Bet jei girdi sprogimą ir negirdi zvimbesio, tada jau tikrai blogai ir vargu ar kas bepadės, nes bomba lekia į tave“.
Po tokio paaiškinimo man ėmė džiūti gerklė. Paprašiau vaikinų duoti atsigerti vandens ir pasiūliau skirstytis. Jie pritarė, nes artėjo komendanto valanda, o iki namų dviračiais tolimas kelias.
Atsisveikindami stipriai apsikabinome, vaikinai šypsojosi, o man dėl šių drąsuolių buvo labai neramu. Pažadėjau, kad „Facebook“ paviešinsiu Kirilo banko sąskaitą, vildamasis, kad Lietuvoje atsiras žmonių, kurie parems jo mašinos remontą.
Grįžtant į viešbutį Saltovkos pusėje bombų sprogimų aidai vėl padažnėjo. Į telefonų skambučius vaikinai neatsakinėjo, tačiau po kelių valandų atėjo žinutė: „Mums viskas gerai, susiskambinsim rytoj“.
Įkalinti rūsyje maistą verda ant laužo
Susipažinęs su Charkovo policijos Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baškirovu, įsiprašiau, kad nuvežtų į arčiausiai fronto linijos esantį Saltovkos mikrorajoną.
Policininkas sutiko, mat ten gyvena jo mama, atsisakiusi persikraustyti kitur, tad sūnus keletą kartų per savaitę veža mamai maisto.
Saltovka yra didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkove, kuriame iki karo gyveno apie pusę milijono žmonių – trečdalis miesto.
Rajonas yra šiaurinėje Charkovo dalyje, kraštiniai namai – vos 30 km nuo Rusijos sienos. Tai nulėmė, kad Saltovka buvo pradėta intensyviai bombarduoti jau pirmąją karo dieną.
Mikrorajone kilo siaubinga panika. Tie, kurie turėjo nuosavas mašinas, su šeimomis išskuodė kuo toliau. Jauni ir sveiki bėgo į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie greit persipildė.
Mikrorajone vyraujantys 12-22 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, šildymo, vandens ir elektros. Charkove bombos sugriovė ar pagadino jau apie 15 proc. gyenamųjų namų, o Saltovkoje sveikų beveik išvis neliko.
Kai kuriuose iš apgriautų namų vis vien liko gyventi po kelis žmones – senolius ar šiaip užsispyrėlius, įsikūrusius rūsyje ir pareiškusius, kad niekur iš šio mikrorajono nesitrauks.
Vieno iš tokių namų rūsyje aptikome į bendriją susitelkusius ir jau mėnesį požemyje kartu gyvenančius 18 žmonių, susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Jie sakė, kad kartu drąsiau, galima pagelbėti vieni kitiems.
Rūsyje šalta ir drėgna, žmonės miega apsivilkę kelis rūbų sluoksnius, o susišildyti traukia į lauką saulėje ir prie laužo. Tačiau išeiti galima tik tada, kai aprimsta bombardavimai.
Mūsų atvykimo išvakarėse bombardavimai buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega dangus. Tą rytą apšaudymai irgi esą vyko be paliovos, bet žmonės buvo tiek alkani, jog nebodami skeveldrų pavojaus nusprendė virti ant laužo sriubą. Į ją sumeta visas liekanas, kokias turi.
Nusileidus apžiūrėti rūsį kūnu nuėjo šiurpuliai pamačius sąlygas, kokiomis šie žmonės gyvena. Be vandens, be elektros, be tualeto, šildymo jie sugebėjo ištverti šalčius, kai naktimis temperatūra nukrisdavo iki minus 20 laipsnių.
Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi dienos šviesos, o kitoje gulėjo sunkiai kosėjanti moteris, kuriai čia įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.
„Nusibodo, mes jau ant išsekimo ribos. Jei jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis?“ – klausė nevilties iškankinti žmonės.
Nemelavau, nepasakiau nieko guodžiančio, tik nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau.
Gyvenu, nes bomba nesprogo
Kadangi paskutinį pusvalandį bombardavimų nebesigirdėjo, išėjus iš rūsio G.Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į Saltovką, netoli už kurios ir prasideda fronto linija.
Ten važiuojant staiga šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, priekyje pakilo ugnies stulpas, o dešinėje pusėje pasimatė ant daugiaaukščio namo rūkstantys dūmai.
Įtaręs kažką negero G.Baškirovas nusprendė sprukti iš čia ir staigiai pasuko dešinėn keliu į miesto centrą. Iš karto po to, už maždaug 40 metrų nuo mūsų sprogo viena bomba, o visai arti nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo.
G.Baškirovas vėliau paaiškino, jog nesprogusios bombos dažniausiai palieka maždaug metro gylio ir metro pločio duobę asfalte, tačiau pataikius į mašiną vis vien būtume žuvę.
Policininkas prasitarė, jog per šį karą išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo tiek arti mirties: sakė, jog nuo šiol švęs du gimtadienius.
G.Baškirovas spėjo, jog rusų kariai galimai specialiai apšaudė mus, nes važiavome visureigiu, panašiu į oficialų policijos automobilį.
„Prasidėjus karui aš dvi savaites negalėjau užmigti, o po šiandienos nuotykio bijau, kad miegas vėl kuriam laikui pradings“, – kalbėjo policininkas.
Atsisveikindamas G.Baškirovui pasakiau, kad jis tapo nauju mano broliu, likimo broliu. Jisai pakartojo mano žodžius ir stipriai apsikabinome.
Nueidamas pastebėjau policininko akyse ašaras. Nedaug, o mano akyse jų buvo pilna.
Bomba paklydėlė, atskridusi į mokyklos kiemą
Charkovo gynėjai teigia, jog agresorių armijai beveik išsibaigė dešimtis milijonų eurų kainuojančios ir labai tiksliai į nustatytą taikinį lekiančios raketos. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių ginklų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių raketas.
Šios dažnai užsiožiuoja, nuklysta ir lekia savais keliais, bet ne taip kaip paukščiai, nes nutūpdamos sprogsta ir atneša nelaimes.
Ši raketa paklydėlė 5 valandą ryto pataikė į mokyklos kiemą privačių namų rajone, kur šalia nėra jokių strateginių objektų. Raketos metalinis smaigalys liko įsirėžęs į žemę, nes užtaisas suveikė akimirksniu anksčiau.
Raketa sprogo ore, mokyklos stadiono pakraštyje, šalia keturaukščio gyvenamojo namo.
Sprogimo banga sunaikino kieme stovėjusias penkias mašinas, sugadino šalia esančius garažus, nulaužė medžius ir dalį cementinio stulpo. Be to, išmušė visus langus mokykloje, o arčiau esančio namo langų rėmus sugrūdo į kambarius.
Gyventojai patyrė milžinišką išgąstį, tačiau niekas nebuvo sužeistas. Žmonės kelias dienas miegojo rūsyje, bijodami, kad ataka pasikartos.
Vėliau visi persikraustė pas gimines, mat naktimis šaltis siekė 18 laipsnių, o kambarių nebuvo kaip šildyti dėl iškritusių langų rėmų, sugadinto dujų vamzdyno ir elektros instaliacijos.
Kaimynus aptikau vieningai remontuojančius tvorą ir garažus.
Vladimiru Gurskiu prisistatęs neaukštas vyras pasakė: jiems pasisekė, kad raketa neatskrido vėliau, mat rytais jau 7 valandą kieme žaisti renkasi vaikai.
V.Gurskis spėja, jog nuo žūties galimai juos apsaugojo šalia stovinti cerkvė, iki kurios kažkodėl nenuskriejo nė mažiausia skeveldra.
Gal ir taip, bet paklydėlės raketos nėra kaip iškvosti, o jos kompiuterinę atmintį valdo saugiai ir toli už pulto sėdintys rusai. Šiems turbūt neįdomu, ką išgyveno namo gyventojai ir kokią traumą ilgiems metams patyrė vaikai. Šie ir praėjus beveik mėnesiui po raketos smūgio ima krūpčioti ar verkti, išgirdę oro pavojaus pranešimą.
Kolia piešia vien juodais dažais
Metro stotyje, pavadinimu „Studentiška“, pabėgę iš savo sugriautų ir nebetinkamų gyventi namų, įsikūrė apie 300 žmonių. Viena pensininkė, buvusi mokytoja Liudmila, sugalvojo vaikams įrengti žaidimų kampelį, kad šie primirštų patirtus baisumus ir mažiau galvotų apie karą.
Maistą ir vaistus čia atvežantys savanoriai atgabeno ir knygučių, žaislų, plastilino, dažų, flomasterių, popieriaus. Pedagogė aplinkinių prašo neklausinėti vaikų apie karą ir tai, ką jie matė, girdėjo, nes siekia, kad mažieji negalvotų apie sprogimus ir nekrūpčiotų naktimis nuo prisiminimų.
Per piešimo valandėles pedagogė prašo vaikų piešti tik kažką gražaus, spalvingo. Bet du berniukai ir viena mergaitė to nebesugeba: visuose jų piešinukuose vyrauja tamsios spalvos, iš popieriaus lapų persiduoda nerimas, šaltumas.
Aštuonmečio Kolios, kuris su mama ir sesute jau penkias savaites gyvena Charkovo metro stotyje, visuose piešiniuose vyrauja juoda spalva.
Berniuko tėtis su priešu kovoja fronte, šeima su juo nebeturi ryšio jau dešimt dienų. Vaikas labai nerimauja ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, kuri išsigandusi sprogimų nusitraukė nuo pavadėlio ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti metro apylinkėse.
Pedagogė spėja, kad dalis vaikų į normalų gyvenimą po karo sugrįš greitai, tačiau daliai reikės labai daug laiko pamiršti išgyventus sukrėtimus, o galimai jie traumų iki galo niekada neišsigydys.
Įdomu, o karą sukėlę ir jį tęsiantys niekšai apie tai susimąsto, kai myluoja savo vaikus ir anūkus?
Katinas Bublikas sveiksta
Toje pat metro stotyje sutikau ir labai liūdną 11-metę mergaitę Sonią. Kaip paaiškėjo, jos katinėlį vardu Bublikas iš išgąsčio ištiko infarktas, kai netoliese sprogo bomba, ir dabar veterinarai jau dvi dienas siekia išgelbėti augintinio gyvybę.
Mergaitė papasakojo, jog pirmas kelias karo dienas slepiantis namuose Bublikas labai bijojo sprogimų aidų ir visą laiką gūžėsi spintoje. Sonia su mama į metro atsinešė dar du savo šunis ir kitą katiną: šie sprogdinimų irgi bijo, tačiau ne taip labai, kaip Bublikas, kuris buvo mylimiausias Sonios gyvūnėlis.
Tragedija įvyko tada, kai Sonia su mama savo augintinius iš metro trumpam išvedė į lauką pasivaikščioti, o netoliese sprogo bomba. Mergaitė irgi labai išsigando, tačiau ji nuolat verkia ne prisimindama savo išgąstį, bet išgyvendama dėl Bubliko.
Sonia labai gražiai piešia, svajoja tapti aktore, o Bublikui patekus į ligoninę, maldose kas vakarą prašė, kad veterinarai jį išgelbėtų.
Po kelių dienų Sonios mama man pranešė džiugią žinią – Bublikas sveiksta, jis jau metro stotyje, tačiau nuo gaunamų vaistų daugumą laiko miega. Mama labiausiai džiaugėsi, kad dabar jos Sonia krykštauja iš džiaugsmo ir vėl miega ramiai.
