Katalikų universiteto Vašingtone Istorijos fakulteto dekanas M.Kimmage’as, dėstęs ir Vilniaus universitete, yra vedęs lietuvę ir planuoja vasaros atostogas Lietuvoje, nepaisydamas netoliese vykstančio karo.
„Jeigu aš nors ką suprantu apie Vladimirą Putiną, jis nepasiduos, nenusileis ir nepasitrauks. Jis tęs šį karą kitokiais būdais dar mėnesius, o tikėtina – ne vienus metus. Mes neįveiksime Rusijos taip, kaip JAV ir sąjungininkai padarė su nacistine Vokietija ar imperine Japonija Antrajame pasauliniame kare“, – sakė amerikietis.
Nuo 2014-ųjų, Rusijai aneksavus Krymą, jis buvo atsakingas už Rusijos ir Ukrainos politikos planavimą JAV valstybės departamente. Prezidentas tuo metu buvo Barackas Obama.
M.Kimmage’as paliko šią tarnybą į Baltuosius rūmus atėjus Donaldui Trumpui.
„Vašingtone V.Putiną dažnai vertindavome kaip manipuliavimo informacija meistrą, kuris gali visus dėl visko įtikinti. Bet išoriniam pasauliui V.Putinas nepateikė jokio paaiškinimo, dėl ko yra šis karas. O Rusijos žmonėms paaiškinimas labai silpnas. Tai kvailas, blogai pagrįstas karas, todėl rusų karių moralė Ukrainoje žema, jie nežino, ką ten daro. Visa tai Rusijai – prastas pranašiškas ženklas“, – sakė M.Kimmage’as.
– Žurnale „Foreign Affairs“ buvo publikuota jūsų su kolege parašyta trijų straipsnių serija, kurioje vien iš pavadinimų matyti įvykių eiga. Pirma klausėte „Kas, jei Rusija laimės?“ Paskui – „Kas, jei Rusija pralaimės?“ O trečias straipsnis vadinosi „Kas, jei Rusija susitars?“. Kuris variantas teisingiausias? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Kimmage’o.
– Karas dar nebuvo prasidėjęs, kai bandėme apsvarstyti įmanomus scenarijus.
Prielaida buvo tokia, kad Rusija turi galingesnes karines pajėgas nei Ukraina ir planuoja padalinti šalį. Ką tai reikštų visam regionui?
Antrojo teksto nebūtume galėję parašyti iki prasidedant karui, nes visi pervertinome Rusijos stiprybę ir planavimą. Bet nagrinėdami Rusijos pralaimėjimo variantą supratome, kad netgi tokiu atveju problema niekur nedingsta. Tam tikra prasme tai irgi bloga pasekmė.
Supykusi ir skausmingai pralaimėjusi valstybė, turinti branduolinių ginklų, nėra optimistinis scenarijus. Taigi pirmasis ir antrasis straipsniai išėjo pesimistiniai, o trečiasis atspindi dabartinę padėtį – visų tikslų kariniais metodais nebus pasiekta.
Karas gali tęstis 5 ar 10 metų. Turime pavyzdžių: Vietnamo karas truko 15 metų, Prancūzijos ir Alžyro – 8. Sirijos pilietinis karas nėra identiškas vykstančiam Ukrainoje, bet kažkuo panašus ir trunka jau 11 metų.
– Ar gali karas Ukrainoje būti be pabaigos? Pavyzdžiui, kaip Korėjoje, kur prieš 70 metų kruvinas karas tarp Pietų ir Šiaurės baigėsi paliaubų susitarimu, bet iki šiol galioja karo padėtis. Net ES šalyje Kipre kovos su Turkija sustabdytos, tačiau konfliktas neišspręstas jau beveik 40 metų.
– Būtent taip ir matau dabartinės padėties Ukrainoje pabaigą. Paminėti konfliktai dabar aktualūs, dar pridėčiau Indijos ir Pakistano konfliktą dėl Kašmyro, Izraelį su Palestina – nors jų santykiai neklasifikuojami kaip karas, vyksta niekuomet nesibaigiantis konfliktas.
Pažvelgus istoriškai daugybė karų yra be pabaigos. Net Pirmajame pasauliniame kare Vokietija nebuvo nugalėta karo lauke, nors viskas baigėsi Versalio sutarties pasirašymu.
Faktiškai nugalėtojų kariuomenė netgi nebuvo įžengusi į Vokietijos žemę, Vakarų fronto mūšiai vyko Belgijoje ir Prancūzijoje.
Tad kas įvyko Vokietijoje? Prekybos embargas, badas, nuo karo pavargę žmonės, subyrėjo vyriausybė. Naujoji vykdė taikos derybas – taip karas buvo nutrauktas. Tik taika ilgai neišsilaikė.
To paties bijau ir dabar, Rusijos atveju. Ji gali virsti įniršusia pralaimėtoja, kaip tuomet Vokietija, paskui sugrįžusi dar agresyvesnė po nacionalsocializmo žvaigžde 1933 m.
Kad karo pabaiga būtų sėkminga, pralaimėjusi pusė turi tvirtai tikėti taika. Mums labai pasisekė, kad po 1945 m. Vokietija neturėjo galimybės kelti problemų, o galiausiai patikėjo, jog taika ir demokratija – naudingesnis kelias.
Būtų nuostabu ką nors tokio pamatyti Rusijoje. Rusija, kuri praregėtų, nustumtų į šalį karines ambicijas, o išteklius skirtų ekonomikai, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms plėtoti. Bet nemanau, kad tai tikėtina. Netgi Rusijai patyrus nesėkmę karo lauke išliks jos ambicijos, pajėgumai, politinis pyktis. Galiu pasakyti tiesiai – su šia krize gyvensime iki savo gyvenimo pabaigos.
– Liudijote JAV Kongrese Rusijos agresijos stabdymo tema. Kalbėjote, kad nors Rusija pažeidžiama, visiškai ją nugalėti karo lauke yra nepasiekiamas tikslas, todėl JAV turi prisitaikyti prie gyvenimo karo šešėlyje. Ką turėjote galvoje?
– Mano liudijimo esmė buvo paimti istorinę Šaltojo karo sulaikymo doktriną ir ją pritaikyti šiandienai. Sulaikymas buvo branduolinės eros doktrina, sukurta po Antrojo pasaulinio karo.
Mano įsitikinimu, branduolinė galybė negali būti nugalėta kovos lauke. Mes neatsikratysime Rusijos. Mes neįveiksime jos taip, kaip JAV ir sąjungininkai padarė su nacistine Vokietija ar imperine Japonija Antrajame pasauliniame kare.
Branduoliniame amžiuje negalima tikėtis besąlygiškos kapituliacijos. Turi apriboti blogiausia, ką gali agresorius, bet turi ir išmokti gyventi su juo, turėti kantrybės ir nesitikėti momentinių rezultatų.
Bet nereikia Rusijos paversti JAV konkurente ir išpūsti jos galybės.
Rusija nėra toks pats globalus pavojus, koks buvo Sovietų Sąjunga. Rusijos ekonomika ir karinės pajėgos mažesnės, tam tikrą žmonių grupę ji gali mažiau apžavėti nei Sovietų Sąjunga su savo revoliuciniais judėjimais ir komunistų partija. Sulaikymo doktriną reikia atnaujinti ir, kaip per Šaltąjį karą, skirti daug išteklių ne tiktai karo veiksmams, bet ir žvalgybai, kultūrai, politikai.
– Ar reikia Lietuvai didinti lobizmo apsukas Vašingtone?
– Tai vyksta ir vyks dar daug metų. Europos saugumo ir nacionalinių interesų revoliucija būtų kilusi jau vien dėl įvykusios Rusijos neoficialios aneksijos Baltarusijoje. Dabar visa tai – tik maža dėlionės detalė, o pagrindinė detalė – karas Ukrainoje.
Būtina pasiruošti tikimybei, kad karas plėsis į kitas regiono šalis. Tai nėra mano prognozė, aš manau, kad tikimybė nedidelė, tačiau ji yra. Esminis klausimas – kaip iš naujo apibrėžti NATO ir Rusijos Steigimo aktą, kuriame Aljansas įsipareigojo nedislokuoti nuolatinių dalinių tokiose šalyse kaip Lietuva. Rusija savo susitarimo dalį jau pažeidė, todėl kažkas turi pasikeisti.
Klausimas, kaip protingai laikyti Lietuvoje NATO pajėgas, kaip įrengti oro gynybos ir ilgojo nuotolio raketinės gynybos sistemas. Viskas krypsta tinkama linkme, tačiau iki to, kad Lietuva jaustųsi visiškai saugi, dar laukia ilgas kelias.
– Yra reikalaujančių didesnio JAV ir NATO įsitraukimo į karą. Manoma, kad tai sustabdytų V.Putiną, o ne eskaluotų situaciją. Sutinkate?
– Priklauso nuo to, koks tas įsitraukimas. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką: per pastaruosius du mėnesius JAV pagalba Ukrainai buvo istorinio masto. Dar niekada Amerikos žvalgybos informacija nebuvo naudojama taip, kaip dabar.
Esu įsitikinęs, kad Ukrainos pergalės kovos lauke buvo pasiektos dėl bendradarbiavimo ir komunikacijos su JAV karo ir žvalgybos tarnybomis. JAV sistemos tiksliai nustato, kur yra Rusijos kariai, tankai, laivai, lėktuvai.
Didžiulė pagalba buvo ir ginkluotė, kurią ukrainiečiams tiekė ne tiktai amerikiečiai, bet ir kiti sąjungininkai. Visa tai smarkiai pralenkė bet kokius veiksmus Šaltojo karo metu.
JAV yra daug labiau tiesiogiai įsitraukusi į konfliktą nei, tarkime, Afganistano kare su Sovietų Sąjunga devintajame dešimtmetyje.
– Kas jums kelia daugiausia nerimo dėl Ukrainos karo ir pasaulio ateities?
– Pirmiausia net jei Ukrainai pavyktų padaryti pažangą karo lauke, o Rusija atsitrauktų, sunku net įsivaizduoti Ukrainos destrukcijos lygį, milijonų žmonių persikėlimą, Ukrainos vaikų patirtas traumas. Pastatus galima atstatyti, bet žmonių kančia taip lengvai nedings.
Kita problema – nematau Rusijos, po šio karo iškylančios kaip demokratinės europietiškos valstybės. Nematau Rusijos, oficialiai pripažįstančios, ką ji padarė ir daro Ukrainoje, atgailaujančios ir judančios nauja kryptimi.
Permainos politinėje kultūroje Rusijos žmonėms būtų be galo naudingos, bet to nesitikiu. Turėdama branduolinių ginklų Rusija jaučiasi galinti toliau vykdyti diktatoriškus nusikaltimus už savo šalies ribų. Visa tai bus siaubinga Rusijos žmonėms, o Lietuvai, JAV ir Europai brangiai kainuos apsisaugoti nuo grėsmių.
Esu optimistas bent dėl to, kad nematau šio įsiveržimo išaugant iki trečiojo pasaulinio karo. Tai labiau panašu į lėtai ir ilgai verdantį konfliktą.
– Bet planuojate vasaros atostogas Lietuvoje su lietuve žmona Alma ir vaikais, nepaisydami neramumų regione?
– Be abejo. Yra dėl ko nerimauti, bet jaučiu didelį pasitikėjimą NATO.
Tikrumo suteikia ir tai, kaip blogai Rusija atrodo karo lauke.
