Donbaso šachtininkas: „Tėvams nesvarbu, ar ten bus Rusija, ar Ukraina – jie nenori palikti gimtų namų“

Gyvenimas Lvove suteikia galimybę stebėti Ukrainoje vykstantį karą pabėgėlių iš fronto zonos akimis.

Šiuo metu Lvove maistą bei rūbus išduodančiuose humanitarinės pagalbos centruose bei svečių namuose dauguma pabėgėlių – iš Donbaso.<br>E.Butrimo nuotr.
Šiuo metu Lvove maistą bei rūbus išduodančiuose humanitarinės pagalbos centruose bei svečių namuose dauguma pabėgėlių – iš Donbaso.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
„Po karo noriu pakeliauti po pasaulį, pagyventi kitose šalyse, pajusti kitokią kultūrą“ – svajoja S.Čeredničenka.<br>E.Butrimo nuotr.
„Po karo noriu pakeliauti po pasaulį, pagyventi kitose šalyse, pajusti kitokią kultūrą“ – svajoja S.Čeredničenka.<br>E.Butrimo nuotr.
Šachtininkas S.Tymošenka į Lvovą atvyko kartu su savo kate ir labai pergyveno dėl gyvūno patiriamo streso.<br>E.Butrimo nuotr.
Šachtininkas S.Tymošenka į Lvovą atvyko kartu su savo kate ir labai pergyveno dėl gyvūno patiriamo streso.<br>E.Butrimo nuotr.
Šachtininkas S.Tymošenka į Lvovą atvyko kartu su savo kate ir labai pergyveno dėl gyvūno patiriamo streso.<br>E.Butrimo nuotr.
Šachtininkas S.Tymošenka į Lvovą atvyko kartu su savo kate ir labai pergyveno dėl gyvūno patiriamo streso.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Specialiai lrytas.lt iš Lvovo

Apr 21, 2022, 8:34 PM

Antrą karo savaitę atsibeldus į Lvovą mieste buvo tokia gausybė pabėgėlių, jog nebuvo įmanoma gauti vietos net pačiuose prasčiausiuose svečių namuose – visi buvo perpildyti. Pabėgėlių kilmės geografija tada irgi buvo labai įvairi: persigandę žmonės į užsienį bėgo iš visos šalies.

Vėliau gausėjo pabėgėlių iš labiausiai apšaudomų miestų: Lvove vienu metu ėmė vyrauti atvykėliai iš Kijevo, kurio prieigose vyko įnirtingi mūšiai ir pasklido kalbos apie gausias civilių aukas.

Šiuo metu maistą bei rūbus išduodančiuose humanitarinės pagalbos centruose bei svečių namuose dauguma pabėgėlių – iš Donbaso. Tenykščiai miestų merai bei kaimų seniūnai gyventojams liepia kuo skubiau išsinešdinti, perspėdami, jog gali pasikartoti civilių žudynės, kaip Bučoje ar Borodiankoje netoli Kijevo.

Taip teigė prie humanitarinės pagalbos centro sutikta 32 metų Liuda Voronina su trimis savo vaikais. Moteris po skyrybų su vyru gyveno Metiolkino kaime netoli Sverodonecko miesto ir nuo bombardavimų rūsyje turėjo slėptis jau pirmą karo dieną.

Mat Donecko separatistai kartu su Rusijos kariais ėmė veržtis jų kaimo link ir į Ukrainos gilumą. Iš rūsio moterį po kelių dienų iškraustė ukrainiečių kariai, kurie liepė per pusvalandį susirinkti reikalingiausių daiktų ryšuliuką ir bėgti į Severodonecką.

Ten L.Voroinina su vaikais dvi savaites pusbadžiu pragyveno devynaukščio namo rūsyje, o į Lvovą atvyko evakuaciniu traukiniu, paklausiusi mero nurodymo – šis įsakė visiems gyventojams per savaitę išvykti, jei nori likti gyvi.

„Severodonecko jau nebėra, ten vieni griuvėsiai, ten baisu“ – užsidengusi akis tvirtino L.Voronina.

Į Lvovą atvykusi šeima buvo apgyvendinta gretimo kaimelio vaikų darželyje kartu su kitais trisdešimt pabėgėlių.

„Čia ramu, vaikai pagaliau nebekrūpčioja per miegus nuo sprogimų aidų, gaunam maitinimą. Tik blogai, kad anksti išjungė šildymą, o atšalus orams visi susirgo sloga, suskaudo gerklę“ – skundėsi moteris.

Labiausiai mama pergyveno dėl to, jog vienuolikamečiui sūnui Seriožai negalėjo nieko padovanoti gimtadienio proga, nors šiam buvo prieš karą pažadėjusi nupirkti išmanųjį telefoną.

Po karo L.Voronina su vaikais ketina grįžti į gimtąjį kaimą, net jei ten vietoje Ukrainos būtų Rusija – mat moteriai svarbu yra iš tėvų paveldėta sodyba ir žemės sklypas.

Šachtininko nerimas dėl katės

Visai kitokie rūpesčiai kamavo iš Mirnogrado, esančio už 60 km nuo apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos (DLR) atvykusį 33 metų šachtininką Sergejų Tymošenką. Jis į Lvovą atvyko kartu su savo kate ir labai pergyveno dėl gyvūno patiriamo streso.

Kasdien 1200 metrų po žeme anglį kasęs šachtininkas teigė nepergyvenantis dėl grėsmių savo darbe, tačiau dėl katės – taip. Mat šachtininko profesija esą visada siejasi su pavojumi: tu arba bijai ir nesirenki to darbo, arba apie baimę nemąstai.

„Šachtose darbas negali sustoti, visi nauji kasimai gilyn turi būti sutvirtinami, kad įgriuvimų ar metano dujų sprogimo rizika taptų minimali“, – aiškino S.Tymošenka. Bet dabar po žeme vietoj keturių pamainų dirba vos viena, nes dauguma šachtininkų išvežė savo šeimas į saugesnę vietą.

„Aš norėčiau grįžti į šachtą, nusibodo Lvove sėdėti be darbo ir pinigų, tačiau negaliu, ten likusi mama bijo dėl manęs ir neleidžia grįžti“, – pasakoja S.Tymošenka.

„O kodėl mama nenori pas tave atvykti į saugų nuo bombardavimų Lvovą?“ – klausiu.

„Ji, kaip ir dauguma vyresnių Donbaso žmonių, nemoka ukrainiečių kalbos, ir čia jausis svetima. Mama viliasi, kad jei Maskvos kariai įžengs į Mirnogradą, gyvenamųjų namų negriaus ir civilių nelies, nes jie juk visi rusakalbiai“, – aiškina šachtininkas.

„Reiškia, tavo mamai nėra svarbu, ar miestas bus Ukrainos ar Rusijos sudėtyje, jai svarbiausia išsaugoti savo namą?“ – klausiu.

„Taip, ir manau, kad panašiai mąsto dauguma senyvų žmonių, jie nori likti savo užgyventame name ar bute, o kokia valdžia bus jiems ne taip svarbu, nes pensijos ir ten, ir ten yra mažos“ – patvirtina S.Tymošenka. Jis teigia, kad angliakasiai Donbase geriausiai gyveno iki 2014 metais įvykusios Maidano revoliucijos, valdant prezidentui Viktorui Janukovyčiui.

„Šachtininkai tada uždirbdavo 1100-1300 eurų, o dabar gauname nuo 200 iki 700 eurų“, – teigė Sergejus. Jis patvirtino, jog prorusiško Donecko šachtininkai uždirba dar mažiau ir atvyksta Į Ukrainos kontroliuojamą pusę įsidarbinti.

„DLR yra skylė, ten mažos algos ir savivalė. Girdėjote, kad prasidėjus karui ten dabar vyrai gaudomi gatvėse ir siunčiami į frontą, o Ukrainoje pirmiausia kviečiami savanoriai ir tie, kuri turi karinę patirtį“ – aiškino angliakasys.

„Jei galėčiau atsukti laiką ir grįžti į mokyklos metus, tai gerokai daugiau dėmesio skirčiau anglų ir ukrainiečių kalboms, kad lengviau būtų įsitvirtinti užsienyje ar Kijeve, Lvove“ – svarstė S.Tymošenka.

Anot vaikino, iš Donbaso niekur nenori išvykti ne tik senyvi asmenys, bet ir dalis jaunų, ypač tie, kurie moka vien rusų kalbą.

„Supraskit, gyvenant aplinkoje, kurioje tėvai bei kaimynai žiūri rusiškus televizijos kanalus, o gatvėje visi kalba rusiškai, nėra lengva persiorientuoti kitokiam gyvenimui“, – tvirtino angliakasys. Jis nesistebi ir tuo, jog daugybė žmonių Donbase balsuodavo už prorusiškas partijas, mat senesni žmonės idealizuoja sovietmečio laikus, o minėtos partijos irgi akcentuoja, kad tada buvo geriau.

„Donbase prieš rinkimus visos partijos gražiai čiulba, tačiau į gera pokyčiai buvo labai lėti“ – reziumavo S.Tymošenka, kuris tvirtino dar neapsisprendęs, ką darys, jei Rusija okupuos visą Donbasą.

Iš vienos pusės jis norėtų grįžti pas mamą ir šachtos bičiulius. Kita vertus, baiminasi, jog ten bus varžomos laisvės, kaip ir Rusijoje.

Paklaustas, ką reiškia ant jo kūno esančios tatuiruotės, šachtininkas paaiškino, jog yra gimęs drakono metais, tad tatuiruotės yra apie drakoną. Jas pradėjo darytis būdams 18 metų, nes angliakasiai mėgsta tatuiruotes – galbūt todėl, jog pokariu į šachtas dirbti buvo pasiųsta daug kalinių, kurie ir atnešė šią madą.

Šachtomis nesusižavėjo

Hostelyje sutiktas kitas Sergejus, pavarde Čeredničenka, buvo daug prastesnės nuomonės apie Donbaso šachtininkus.

Vos už 30 km nuo DNR sienos Selidovo miestelyje gyvenęs 28 metų S.Čeredničenka teigia jau prieš keletą metų supratęs, kad privalo keisti profesiją.

Vaikinas į angliakasius ruošiantį technikumą įstojo įkalbėtas mamos bei penkeriais metais vyresnio brolio. Tėvas irgi dirbo šachtininku, bet jis su šeima ryšių beveik nepalaikė, tad vaikinas užaugo su statybininku patėviu.

„Metus atlikęs praktiką šachtoje supratau, kad turiu gyvenime užsiimti kažkuo kitu, kitaip įklimpsiu aklavietėje“, – teigia S.Čeredničenka. Vaikino netenkino giminaičių gaunamos pajamos: brolis uždirba apie 300 eurų, buhaltere kasyklos profsąjungoje dirbanti mama – 180 eurų, o tėvo pensija siekia 200 eurų.

„Mačiau, kad šachtose yra daug biurokratijos, popierizmo, dirbama neefektyviai, bet supratau, kad sustabarėjusios sistemos pakeisti negalėsiu ir geriau reikia sprukti iš jos“ – tvirtina S.Čeredničenka. Jis nepaisė mamos bei brolio kritikos, ėmėsi savarankiškai mokytis kompiuterinės grafikos, įsidarbino nuotoliniu būdu JAV firmoje ir dabar uždirba 1500 eurų per mėnesį.

„Po karo noriu pakeliauti po pasaulį, pagyventi kitose šalyse, pajusti kitokią kultūrą“ – svajoja S.Čeredničenka. Jis ketina padėti ir savo mamai bei broliui, kurie iš Donbaso pareiškė išvyksią tik tokiu atveju, jei bus sugriauti jų namai.

Priešingu atveju ten pasiliks net ir regioną užkariavus Rusijai. „Tokių žmonių ten nemažai, stebėtis nereikėtų, nes Rusija juk labai arti, o ukrainietiškumo neįmanoma akimirksniu įsisąmoninti, tam reikia laiko, kurio Donbase pritrūko“, – sakė S.Čeredničenka.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.