Naujausias jo interviu – su atsargos pulkininku Olegu Ždanovu, daugiau nei dvidešimt metų tarnavusiu Ukrainos karinėse pajėgose. Jis yra dirbęs vyriausioje raketinių ir artilerijos pajėgų valdyboje, taip pat – Ukrainos kariuomenės Generalinio štabo vyriausioje operatyvinių veiksmų valdyboje.
Dėstė Nacionalinėje karo akademijoje. Pulkininkas yra laikomas vienu autoritetingiausiu Ukrainos karo ekspertu.
„Turėdamas patirties planuojant karines operacijas, maniau, kad rusų puolimo pavyks išvengti, o tai, kad mūsų šalies pasienyje telkiamos rusų karinės pajėgos, laikiau ginklų žvanginimu. Pradedant karinę kampaniją, prasidėjus pavasario atlydžiui, reikia būti labai dideliu avantiūristu.
Tačiau jau prasidėjus rusų karinei invazijai, paaiškėjo jų karo planai – jie atskyrė ukrainiečių valdžią nuo tautos. Savo ataskaitose rusai rašė, esą tauta pritaria jų „išlaisvinimui nuo valdžios priespaudos“.
Vaizdai iš įvykio vietos: Odesoje surengta raketų ataka
Rusijos kariškiai taip pat darė savas išvadas, remdamiesi tuo, kad Ukraina kasmet neįvykdo valstybinių karinių užsakymų, nemodernizuojama karinė technika ir masiškai neperkama šiuolaikinė ginkluotė.
Tuo remdamiesi, rusai ir ryžosi blickrygui, bet tam reikėjo lygių asfaltuotų kelių. Galbūt jais jie būtų pasiekę savo tikslus“, – paklaustas G. Gordono, ar tikėjosi, kad Rusija prieš Ukrainą pradės visaapimantį karą, teigė O. Ždanovas.
– Apibendrinkime – ko siekė Vladimiras Putinas ir per kiek laiko jis planavo savo tikslus pasiekti?
– Mano galva, vadinamoji karinė operacija buvo suplanuota 96 valandoms. Kitaip tariant – keturioms paroms. Pirma – desanto išlaipinimas Hostomelyje, oro uosto užgrobimas ir tuo pačiu pagrindinių pajėgumų sutelkimas. Manyčiau, kad ten buvo divizija. Buvo planuota veržtis į Kijevo gatves, kur įsikūrę valdžios institucijos. Lygiai taip pat rusai veikė Kazachstane ir Čekoslovakijoje.
Taip pat manau, kad V. Putinui buvo tas pats – ar Ukrainos valdžia, prezidentas Volodymyras Zelenskis bei jo aplinka bus sunaikinti, ar – užgrobti. Kodėl? Todėl, kad rusai jau turėjo pasirengę atsarginį Ukrainos vadovą Viktorą Janukovyčių.
Buvo planuota, kad Bankovskajos gatvėje bus pasirašytas Ukrainos kapituliacijos aktas, o desantininkai imsis kontroliuoti Kijevą. Tuo tarpu, jiems įkandin, su jau paruoštomis paradinėmis uniformomis, būtų atskubėję pagrindinės rusų okupacinės pajėgos. Ketvirtą dieną buvo suplanuotas paradas Kreščiatike.
– Vadinasi, rusai planavo okupuoti visą Ukrainą?
– Strateginis šio rusų karo tikslas – politinis Ukrainos sunaikinimas. Lygiai tokį patį tikslą V. Putinas turėjo ir 2014 m.
– Manote, kad pagal rusų planus V. Janukovyčius turėjo tapti Ukrainos prezidentu?
– Būtent taip, nes V. Putinas nuolat pabrėždavo V. Janukovyčiaus legitymumą, o Maidaną vadino kariniu perversmu. Toliau jau viskas būtų priklausę nuo V. Janukovyčiaus. Greičiausiai jis būtų paskelbęs priešlaikinius prezidento rinkimus. Po to būtų suformuota marionetinė Ukrainos vyriausybė.
– Prieš karą daugelyje savo pokalbių ir interviu kartodavau, kad Ukrainos kariuomenei reikia kuo daugiau modernios ginkluotės, kad valstybiniai kariniai užsakymai nevykdomi, kad ginkluotųjų pajėgų vadas Ruslanas Chomčiukas (iki 2021 m. liepos) – visiškai neįgalus, o tarp jo ir gynybos ministro Andrejaus Tarano (iki 2021 m. lapkričio) vykdavo nuolatiniai konfliktai.
Kaip jums atrodo, ar be to, kad kariuomenės moralinės nuostatos – itin aukštos, ji buvo pasiruošusi šalies gynybai?
– Manau, kad taip ir tai lėmė ne tik motyvacija bei patriotinės nuostatos. Mes pademonstravome itin aukštą profesionalumą, nes per pastaruosius aštuonerius metus mokėmės šiuolaikinių NATO karo metodikų, tiek – gynyboje, tiek – puolime.
Per pastaruosius trejus metus su NATO šalimis narėmis Ukrainos teritorijoje vykdavo po dešimt karinių mokymų per metus su visų rūšių ginkluote (...). Be to, karinėje vadovybėje (pernai – red.) įvyko labai teigiamų personalo pasikeitimų.
Generolai Valerijus Žaluznas (dabartinis Ukrainos karinių pajėgų vadas – red.) ir Sergijus Šaptala (Generalinio štabo vadas – red.) – naujos kartos karininkai, būdami karinių brigadų vadais, praėję visą 2014 m. karą. Jie yra įgiję neįkainomajamos patirties, kariaudami su rusų karinėmis pajėgomis (…) To rezultatai dabar akivaizdžiai ir matomi.
Susiję straipsniai
– Ar pačią pirmą karo dieną pagalvojote, kad mūsų kariuomenė suduos triuškinamą smūgį rusų okupantams?
– Kai vasario 24 d., 4 val. 30 min. išgirdau pirmuosius mūsų kariuomenės oro gynybos smūgius, supratau, kad prieš dvi savaites Rusijos žiniasklaidoje aptikti kariniai planai, jog iš pradžių bus aviacijos antpuoliai, o po to jau – įsiveržimas keturiomis kryptimis, buvo tikslūs.
Todėl abejojau, ar mūsų kariuomenei pavyks atremti tuos puolimus. Juk Ukrainoje prieš karą nebuvo vykdoma net slapta mobilizacija. Manau, kad tai reikėjo atlikti dar praėjusių metų spalio pabaigoje, kai Vakarų spaudoje buvo paskelbta, kad rusai užpuls Ukrainą.
Neabejoju, kad kariuomenėje įvairių grandžių vadai tarpusavyje konsultavosi. Taip pat esu tikras, kad buvo tariamasi ir su NATO. Todėl situacija buvo pakankamai aiški.
Juk neseniai vienas prezidento V. Zelenskio administracijos atstovas teigė, kad visi viską kuo puikiausiai suprato. Būtent tada ir reikėjo paskelbti slaptą mobilizaciją ir aktyvinti kariuomenę.
– Tai būtų sulaikę V. Putiną pradėti karą?
– Būtumėm turėję daugiau galimybių užkardyti rusų veiksmus, puolant Kijevą ir šalies pietuose. Dėl veiksmų (ukrainiečių – red.) pastarajame regione reikėtų imtis mažų mažiausiai specialaus parlamentinio tyrimo.
– Ką galvojote, ką jautėte, kai rusų tankai jau važinėjo Kijevo Obolonės rajone?
– (…) Kai Kijeve buvo pradėti dalinti ginklai tiesiai iš sunkvežimių, supratau, kad rusai jau įsiveržė į Kijevo prieigas. Tada mane sukaustė pati didžiausia įtampa per visą karo laiką, nes abejojau, ar bus kam apginti Kijevą.
– Kodėl V. Putinui nepavyko blickrygas?
– Jie (rusai – red.) nesitikėjo, kad mes pasipriešinsime ir nesugebėjo įvertinti mūsų mentaliteto bei to, kad pavojaus atveju Ukrainoje valdžia ir tauta susivienija į tvirtą kumštį.
Reikėtų įvertinti ir mūsų karinių pajėgų vadų nuopelnus. Jie jau buvo pasirengę kariauti. O tai, kad buvo pradėtos deginti rusų karinės technikos kolonos, neturėjusios jokios priedangos, ir lėmė esminį mūsų karinių pajėgų pranašumą. Kijevo prieigose rusai jau nebeturėjo pajėgumų priešintis.
Be to, Černobylio kryptimi iš karto buvo susprogdinti visi tiltai, todėl Irpenės upė rusams tapo pagrindine kliūtimi.
– Dabar jau garsiai kalbama, kad V. Putiną dezinformuodavo FSB ir jo agentas Ukrainoje Viktoras Medvečiukas, pasakodami jam, kad ukrainiečiai laukia savo „rusų brolių išvaduotojų“.
Gynybos ministras Sergejus Šoigu su Generalinio štabo vadu Valerijumi Gerasimovu sakydavo, esą ukrainiečiai, išsigandę „galingosios“ rusų armijos, masiškai pakels rankas ir pasiduos į nelaisvę. Kaip jūs vertinate rusų armiją?
– Pasirodė, kad jų armija – kur kas prasčiau pasirengusi nei mūsų. Nors dvi desantininkų kuopos, būdamos visiškoje apsuptyje, Hostomelyje sugebėjo išsilaikyti net aštuonias valandas. Tai rodo neabejotiną jų profesionalumą. Tačiau visa kita armija – niekam tikus. Kai po mokymų Baltarusijoje kariai buvo atvežti į Ukrainą, juos ištiko šokas.
„Azovstal“ gamyklos požemiuose įstrigę vaikai išreiškė norą: „Norime pamatyti saulę“
– Ar Rusijoje dar daug liko pajėgių kautis armijos dalinių, kuriuos Kremlius galėtų permesti į Ukrainą?
– Šiuo metu – ne. Rusų sausumos karinėse pajėgose – 400 tūkst. karių. Mūsų žiniomis, apie 280 tūkst. buvo parengtyje, visi kiti – atsargoje. O jeigu iš tų 280 tūkst. dar atimtumėm desantininkus, strategines pajėgas bei karines bazes, esančias Rusijos pietuose, liks visai nebedaug pajėgų. Be to, dauguma jų – šauktiniai.
2018-2019 m. Rusija padarė strateginę klaidą – vardan savo rosgvardijos sudarymo iš ginkluotųjų pajėgų atitraukė apie 80 procentų pagal karinį kontraktą kariaujančių karių. Kitaip tariant, dabar visa rosgvardija – tik vadinamieji kontraktininkai. O tuose padaliniuose, kurie kariauja Mariupolyje vien – rezervininkai.
– Ar Rosgvardija gali stoti į karą?
– Ji gi ne – sausumos pajėgos. Visiškai neparengta kariauti. Jos paskirtis – tramdyti mitingus ir kitus įvairius protestus. Jei rosgvardija atsidurtrų apkasuose, virstų tiesiog „patrankų mėsa“.
– Kaip vertinate rusų netektis kare Ukrainoje?
– Jos – milžiniškos. Buvo skaičiuojama, kad į Ukrainą įsiveržė 150-175 tūkst. karių. Kai rusai traukėsi nuo KijEvo, jų žuvusių jau buvo apie aštuoniolika tūkstančių. Prie to dar reikėtų pridėti apie 55 tūkst. sužeistųjų. Vadinasi, jie prarado beveik pusę savo karinių pajėgumų.
Bet kuriame karybos vadovėlyje rašoma, kad, jei priešas praranda apie pusę savo pajėgumų, jo karingumas ženkliai sumažėja ir praktiškai nebelieka galimybių tinkamai pulti.
– Žinant, ką jie (rusų okupantai – red.) išdarinėjo Bučoje, Borodiankoje, Irpinėje ir ką dar sužinosime apie Mariupolį, peršasi išvada, kad tokiu būtų buvo bandoma ukrainiečius įbauginti: „Štai, kas jums gresia, jei bandysit priešintis“. Kaip jums atrodo, ko tokiais kankinimais ir žudymais jie (rusai – red.) siekė?
– Aš visa tai aiškinčiau kitaip – jie tiesiog taip išauklėti. Prisiminkime ekstremistinio Rusijos jaunimo organizaciją AУЕ, kurios ideologija buvo paremta kriminalinio pasaulio „vertybėmis“. Kas gi tuos jaunuolius šitaip auklėjo? Žinoma – suaugusieji.
Susidaro įspūdis, kad ta visa šalis (Rusija – red.) žaidžia žaidimą, kuris vadinasi konclageris. Jame žmonės – arba kaliniai, kurie patiria žiauriausius kankinimus, arba – „vierchai“, kurie yra kankintojai.
Manyčiau, kad tokia ideologija jau peraugo į rusų mentalitetą. Nemanau, kad Ukrainoje kariauja vaikinai iš Maskvos arba Sankt Peterburgo.
Daugelis jų buvo suvežti iš Rusijos glūdumos arba, kaip Vladimiras Vysockis dainuodavo: tie, „kurie iš už 102-ojo kilometro Možaisko plento“.
Kai pamatė, kad net Ukrainos provincijoje keliai – asfaltuoti, namuose – visi patogumai ir koks gyvenimo lygis prie Kijevo, juos dėl to pyktis tiesiog pakėlė į orą.
Bučoje rusų kariai ant namo sienos net buvo užrašę: „Kas jums leido gyventi geriau už mus“? Karininkai nuo eilinių kareivių niekuo nesiskiria. Be to, nereikėtų pamiršti, kad paskui kariuomenę visada eina specialiosios pajėgos, kurios ir atlieka baudžiamąsias operacijas bei aktyvistų likvidavimą.
Susiję straipsniai
Norėčiau priminti, kad pernai vasarą iš Rusijos buvo nutekinta informacija, kuri liudijo, kad yra sudaryti ukrainiečių sąrašai, pagal kuriuos dalis žmonių turėtų būti sušaudyta, dalis išsiųsta į konclagerius arba į tremtį. Kai kas tuo netikėjo, kai kas – tikėjo, o dabar akivaizdu, kad tai – tiesa.
Kai specialiosios pajėgos pagal tam tikrus kriterijus šaudė žmones ir eiliniai rusų kariai tas egzekucijas stebėjo, natūralu, kad jie galvojo – kodėl jiems tai leidžiama, o mums – ne?
Be to, juk matėme, kaip buvo nusiaubti ukrainiečių namai ir butai! Jei namuose rasdavo jų savininkus, už kreivus žvilgsnius ar aštresnį žodį, jie būdavo sušaudomi.
2011 m., praėjus trejiems metams nuo Rusijos karo Gruzijoje, viešėjau Kazbeki (Šiaurės Osetija). Tenykščiai žmonės pasakojo, kad rusų kariai šaudė ir žmones, ir šunis, o vištas tratindavo automatais.
Klausiau tų pasakojimų ir negalėjau patikėti, kad, jei negali pagauti vištų, kodėl į jas reikia šaudyti automatų salvėmis? Iš viso to galima daryti akivaizdžia išvadą: tokie rusų armijos žvėriškumai – ne atsitiktiniai, o sisteminiai. Tai – barbarų armija.
Ir dar vienas iškalbingas faktas – viename Ukrainos kariuomenės perimtame ruso kareivio pokalbyje su žmona girdisi, kaip jis skundžiasi, kad karininkai iš ukrainiečių namų grobia juvelyrinius dirbinius ir pinigus, o eiliniams palieka mikrobangų krosneles, skalbimo mašinas bei kitą buitinę techniką. Vadinasi, toje armijoje yra net grobimų hierarchija.
– Kaip, jūsų galva, toliau klostysis įvykiai – vieni kalba, kad V. Putinas siekia užimti trečdalį Ukrainos. Kiti – kad jis pasitenkins Donbasu, Mariupoliu, Chersonu ir dalimi Zaporožės srities. Treti prognozuoja, kad, visas šias teritorijas užgrobęs, jis vėl žygiuos į Kijevą.
– Kol V. Putinas bus valdžioje, idėjos sunaikinti Ukrainos valstybę ir ukrainiečių tautą, neatsisakys. Niekada. Nuo pat Moskovijos susikūrimo konfliktas su Kijevo Rusia nesibaigia. Net jeigu V. Putinas dabar būtų nušalintas nuo valdžios, tas konfliktas po kurio laiko vėl būtų atnaujintas.
– Ką kariniu požiūriu šiuo metu Rusija galėtų „atsikąsti“ nuo Ukrainos?
– Šiuo metu – nieko. Žinant, kokia yra Ukrainos kariuomenės parengtis ir kiek ji gauna ginkluotės iš Vakarų, dabar realiai turime puikią galimybę sugrįžti prie Ukrainos 1991 m. sienų. Svarbiausia – kad politikai netrukdytų kariškiams.
– Jūs tikrai manote, kad Ukraina gali susigrąžinti Donecką, Luhanską ir Krymą?
– Doneckas, Luhanskas ir Krymas galėtų būti susigrąžinti po Ukrainos kontrpuolimo operacijos. Jei ji klostytųsi palankiai, būtų nedovanotina sustoti Donecko ar Luhansko prieigose. Dėl Krymo sprendimą turėtų priimti Ukrainos Generalinis ginkluotųjų pajėgų štabas. Bet pasikartosiu – karo metu politikai į karinius reikalus neturėtų kištis (...).
Rusų armijos sutriuškinimas iššauktų jos valdžios krizę. Vargu, ar V. Putinas ir jo aplinka liktų valdžioje. Mano galva, JAV tai ir prognozuoja. Naujoji Rusijos valdžia, pradėdama derybas su Vakarais nuo tuščio popieriaus lapo, sutiktų su bet kokiais kompromisais.
Ukrainos Krutų (ukr. Крути) rajono teritorinės gynybos nuotr.
– Kaip jums atrodo, galima būtų smogti į Krymo tiltą?
– Deja, ne. Mes šiuo metu neturime kuo sunaikinti šį tiltą. Jei prieš karą būtų vykdomi valstybiniai kariniai užsakymai ir būtų pagaminta bent viena brigada raketų kompleksų „Grom“, „Grom 2“ arba „Sabšan“ bei kitų, kurios nuskrieja 450 kilometrų, tuomet, žinoma, pačią pirmąją karo dieną tą Krymo tiltą būtų derėję susprogdinti. Taip būtų užkirstas kelias rusams savo karines pajėgas perdislokuoti Kryme.
– Tai, negi valstybinis karinis užsakymas gaminti raketas buvo, bet metai iš metų nebuvo vykdomas?
– Valstybiniame užsakyme buvo kompleksas „Grom“, bet – už užsienio investuotojo pinigus. Negana to, už tai, kad tas asmuo dalyvavo parade Kreščiatike, mes dar „gavome per galvą“.
– Ar Vakarai dabar tinkamai padeda Ukrainai?
– Taip, jų pagalba – gera. Net jei Vokietija mums atsiųstų tankus „Leopoard“, kurie sukurti dar Šaltojo karo laikais, jie – vis tiek kur kas pranašesnis už rusų tankus T-90.
– Ko, vertinant dabartinį karo žemėlapį, galima tikėtis šiuo metu?
– Puolamoji operacija gali trukti nuo 7 iki 14 dienų. Net ir itin gerai pasirengusi kariuomenė, turinti puikią logistiką, privalo daryti operatyvinę pauzę, nes būtina pergrupuoti karinius dalinius.
Tuo tarpu Rusija nepradėjo visaapimančio puolimo, nes taip ir nesugebėjo sutelkti tam reikiamos kariaunos. Puolimo metu pirmasis smūgis visada turi būti pats galingiausias, suskaldantis gynybą. Tačiau rusai ir to neįstengė padaryti – iš karto perėjo prie atakų.
Mes pozicinėje gynyboje siekiame sumalti tą rusų „mašiną“. Kol kas puikiai sekasi. Manau, kad savaitę ar dvi vesime pozicinius mūšius, menkindami rusų puolimo karines grupuotes. Liaudiškai tariant, mes juos tiesiog tampysime – jie eina į ataką, mušame juos, atsitraukia, persigrupuoja – vėl talžome. Tokį karą matysime iki pat paskutinių balandžio dienų.
Kai rusai, kaip ir prie Kijevo, visiškai išsikvėpės, tuomet jau galėsime kontratakuoti. Tačiau tam, kad Rusija pasirengtų dar ir trečiai karo bangai, jai jau prireiktų nuo trijų iki šešių mėnesių.
– Su skausmu žiūriu, kaip rusai bombarduoja mūsų miestus – Charkovą, Černigovą, Kijevą, Zaporožę, Severodonecką, jau nekalbant apie Mariupolį. Tai – siaubinga. Tokia taktika ir toliau tęsis?
– Iki paskutinės karo dienos. Tai sustabdyti galėsime tik tuomet, kai JAV Senatas galutinai patvirtins Lendlizo programą, skirtą Ukrainai, ir pagal ją galėsime paprašyti galingų amerikietiškų oro erdvės apsaugos ginklų sistemų.
Beje, Charkovas kenčia ne nuo raketų, o nuo artilerijos kompleksų „Uragan“ ir „Smerš“ apšaudymų. Šį miestą galėtų apginti oro erdvės apsauga „Geležinis kupolas“, kuria sėkmingai naudojasi Izraelis.
– Ar įmanoma, kad Ukraina smogtų Rusijos teritorijoje esantiems kariniams objektams, naftos bazėms, aerodromams?
– Kuo?
– Bet juk Belgorodą buvo įskridę mūsų sraigtasparniai ir susprogdino naftos bazę“
– Argi ukrainiečiai ten buvo nuskridę? Mano galva, visiškai nerealu „vertuškomis“ nuskristi iki Belgorodo ir sugrįžti atgal be jokių praradimų. Juk ten rusų oro erdvės apsauga – kur kas stipresnė, nei mūsų šalyje.
Ukrainos Krutų (ukr. Крути) rajono teritorinės gynybos nuotr.
– Negi jūs norite pasakyti, kad tą naftos bazę susprogdino patys rusai?
– Taip. Jie šiuo metu ėmėsi vadinamos antiterostrinės programos. Tik pastarąją savaitę rusai pradėjo abejoti, ar toliau tęsti ir baigti šią programą.
Savo pasienio srityse jie ėmėsi vykdyti teroristinius aktus, kurių lygis jau pakeltas iki geltonosios ribos. Jei dar bus įvykdyti bent keli teroristiniai aktai, jų lygis pasieks raudonąją ribą, o tuomet jau atsiras galimybės įvesti karinę padėtį. Tai pasienio srityse leistų paskelbti visuotinę mobilizaciją.
Tarp kito, FSB pareigūnai iš pasienio sričių jau išveža savo šeimas gilyn į Rusiją.
Tačiau antiteroristinei programai ir kitiems dalykams rusams labai stinga laiko. Net jei jie pasienyje su Ukraina paskelbtų visuotinę mobilizaciją, šauktiniams apmokyti prireiktų ne mažiau trijų mėnesių. O per tuos tris mėnesius mes ir karą užbaigsim. Nelauksim gi jų.
– Na, o kreiserį „Moskva“ mes nuskandinome?
– Taip.
– Mums padėjo draugai amerikiečiai?
– Gudrumas padėjo. Apgavome paties kreiserio oro erdvės gynybos sistemą, todėl mūsų raketos jį pasiekė labai ramiai.
– Tai – išskirtinė sėkmė?
– Nepaprastai. Frazės kreiseris „Moskva“ nuskendo ir Maskva paskendo – panašios, bet jų prasmės svoris visiškai skirtingas.
Tie šešiolika raketų kompleksų kreiseryje – kur kas mažesnis nuostolis už smūgį rusų karinei reputacijai. Jie juk iki šiol neskelbia, kas gi lėmė kreiserio nuskendimą. Nuorūka, spragtelėjimas, o po to – dūmai denyje. Na, kažkoks spragtelėjimas negalėjo lemti kreiserio katastrofos.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
– Kaip jums atrodo, karas dar ilgai tęsis?
– Mažiausiai – dar kelis mėnesius, bet ne metų metus. Tik, neduok Dieve, jei politikai pasirašytų kokius nors tarpinius susitarimus. Su rusais galima pasirašyti tik kapituliacijos aktą. Priešingu atveju, būtų koks nors susitarimas „Minskas – 3“, o tuomet jau karas tęstųsi dar kelerius metus.
Jei tik atsirastų kokie nors susitarimai, Rusija pirmiausia stiprintų savo karines galias. Keptų savo pajėgomis ginklus, nes vakarietiškų dalių jau nebegautų, bet vis tiek vėl sugrįžtų kariauti į Ukrainą.
Todėl laikausi nuostatos, kad šio karo metu viskas turi būti išspręsta tik mūšio lauke. Jokių nuolaidų!
– Olegai, ar mes laimėsime?
– Taip. Turime šansą. Dabartinėmis aplinkybėmis esame istorinių galimybių akivaizdoje sutriuškinti antrąją pasaulio armiją. O tą šansą išsikovojo ukrainiečių tauta.
Vertė Birutė Vyšniauskaitė