Savo gyvybę šis karys paaukojo jau pačią pirmą karo dieną, o paviešintas toks jo poelgis suteikė dar daugiau drąsos daugybei kitų Ukrainos karių.
V.Skakunas tokiai operacijai galėjo įpareigoti žemesnio rango pavaldinį, tačiau atsakingą užduotį nusprendė įvykdyti pats. Už šį žygdarbį kariui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis suteikė pomirtinį didvyrio vardą.
Žuvusių – ne vienas
V.Skakunas gimė 90 kilometrų nuo Lvovo nutolusiame Bžezanų miestelyje, prie kurio suklestėjimo prisidėjo ir Lietuvos bei Lenkijos karalius Jogaila.
Berniukas daug laiko praleisdavo pas senelę gretimame kaimelyje pavadinimu Rojus. Toks pavadinimas kaimui prigijo dėl šalia esančių grafų Potockių rūmų, kuriuos didikai buvo praminę Rojaus rūmais.
Likimas lėmė, jog pirmas ir pats žinomiausias šio karo didvyris amžinam poilsiui atgulė Rojaus kapinėse.
Kaip papasakojo didvyrio senelė Maria Kaczmarek, jos anūkas nuo pat vaikystės buvo labai rimtas ir atsakingas.
Vaikinas slaugė tiek vėžiu susirgusį tėvą, tiek senelę, ir tam prašydavosi papildomų atostogų kariuomenėje, mat mama yra išvykusi gyventi į Italiją. Nuo artimųjų vaikinas slėpė ne tik sprendimą tapti kariūnu, bet ir tai, jog ryžosi tapti išminuotoju.
Apie tai senelė sužinojo tik po anūko mirties, mat šis paskambinęs visą laiką skirdavo klausimams apie senelės sveikatą, o apie save nieko nepasakodavo. Anūkas sakydavo, kad negali atskleisti karinių paslapčių, nora iš tikrųjų nenorėjo šios jaudinti.
„Kovose su Rusijos okupantais jau žuvo keturi bžezaniečiai, ir visi jie nusipelnė būti įamžinti, tačiau tai, ką padarė Vitalijus Skakunas, yra išskirtinai didvyriška, todėl jo vardu ketiname pavadinti gatvę, mokyklą, statysim specialų paminklą“ – pareiškė miestelio meras Rostislavas Bortnikas.
39-erių meras architektūros studijas baigė Austrijos sostinėje Vienoje ir ten keliolika metų dirbo pagal profesiją. Į gimtąjį miestą R.Bortnikas grįžo turėdamas idėją Bžezanus paversti užsienio turistų traukos centru, tačiau šiuo metu yra priverstas spręsti visai kitokias problemas.
Prasidėjus karui iš miestelio į Lenkiją pasitraukė apie tūkstantį žmonių, tačiau du kartus daugiau atvyko pabėgėlių iš fronto zonos. Juos tenka aprūpinti nakvyne, maitinimu, gydymu, vaikams sugalvoti užsiėmimų.
Lietuviams jaučia pagarbą
Fronte kovoja šeši šimtai miestelio gyventojų, iš kurių nemaža dalis ten išvyko savanoriais. Ryžtą ginklu ginti tėvynę stiprina miestelyje rodoma didžiulė pagarba kovų su Rusija herojams.
Miestelyje stovi paminklas 2014 m. Maidano revoliucijos aukoms atminti. Ant šalia esančio žemės ūkio instituto pastato kabo Maidane žuvusio studento Ustimo Golodniuko bareljefas.
Bžezanų centre šalia monumento istoriniam tautos dainiui, poetui bei dailininkui Tarasui Ševčenkai stovi paminklinis akmuo keturiems kare su Rusija žuvusiems bžezaniečiams.
Kovose su Luhansko bei Donecko separatistais 2014-2015 m. žuvo devyniolikametis Oleksandras Filis, 36-erių Volodimiras Diduchas, 38-erių Maksimas Ridzaničius, o šių metų vasario 24 d. – V.Skakunas.
18 tūkst. gyventojų miestelyje yra dar įvairių paminklų – KGB represijų bei Vokietijos nacių aukoms atminti, trėmimams į Sibirą įamžinti. Prieš keliolika metų miestelio centre dar degė ir amžinoji ugnis sovietų kariams išvaduotojams, tačiau ji jau seniai užgesinta, o paminklą neseniai buvo nuspręsta griauti.
Prieš du mėnesius prasidėjus Rusijos agresijai visoje Ukrainoje, imta griauti paminklus sovietų kariams išvaduotojams, plėšti nuo monumentų penkiakampes žvaigždes. Iš Bžezanų kapinių netrukus bus iškeltas didžiulis paminklas sovietų kariui išvaduotojui.
Pastarasis stovi priešais monumentą Ukrainos nepriklausomybės kovų aukoms, ir dabar tiesiog piktina gyventojus. Tai paliudijo ir susitikimas kapinėse su 74-erių vietos pensininke, buvusia mokytoja Katarzyna Spiak.
Pamačiusi merą pedagogė ėmė prašyti minėtą paminklą kuo skubiau griauti, nes jo vaizdas esą ją susargdina. Sužinojusi, kad bendrauja su žurrnalistu iš Lietuvos, pensininkė pasakė: „Jums, lietuviai, jaučiu didžiulę pagarbą, nes pirmi stojote į kovą dėl išsilaisvinimo iš SSRS ir pirmieji turėjote aukų, o dabar padedate mums kovoti su tuo baisiu priešu ir priglaudžiate mūsų pabėgėlius“.
Meras pažadėjo kuo greičiau nuo minėto paminklo pašalinti žeminančius užrašus, tačiau dėl jo nuvertimo sakė norėsiąs platesnių diskusijų. Mat Bžezanai yra istorinis miestas, per amžius garsėjęs savo tolerancija kitoms tautoms ir religijoms.
Miestelyje net vienuolikos skirtingų religijų atstovai pasistatė savo bažnyčias, o kapinėse gretimais stovi antkapiai net priešingose fronto linijose stovėjusiems kariams.
Mažo miestelio turtinga istorija
Bžezanai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėti 1375 m., ir ilgus šimtmečius garsėjo kaip privati didikų valda.
Istorikų teigimu, karalius Jogaila miestelį bei aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptuchowicziui, o vėliau jis buvo kitų bajorų bei didikų Čartoryskių, Lubomirskių, Potockių nuosavybe.
Abiejų tautų respublikos (ATR) kariai Bžezanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių ir osmanų imperijos puolimus, o 1698 m. čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Turkija nutraukimo.
Pilyje viešėjo Rusijos caras Petras I, ir čia 1703 m. savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Austrijos valdymą, parašė nacionaliniu Vengrijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis.
Bžezanuose gimė ir prieškarinės Lenkijos kariuomenės vadas Edvardas Rydz-Smigly, taip pat čia gyveno bei kūrė žinomas ukrainiečių poetas Bogdanas Lepkis.
Per pirmą pasaulinį karą šalia miestelio vyko įnirtingos Rusijos bei Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių savanorių legiono kautynės dėl Lisonio kalvos. Ant kalvos dabar stovi paminklas ukrainiečių šauliams, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius žuvusiems austrų kariams.
