Vasario 24 dienos Rusijos invazija iš dalies buvo pradėta iš Baltarusijos teritorijos, kuri tapo atspirties tašku kariams, siekiantiems užimti Kijevą iš šiaurinės pusės. Baltarusija suteikė logistinę paramą ir oro bazes, bet kaip pati teigia „niekada“ nesiuntė savo pajėgų prisijungti prie kovų.
Nuo to laiko Rusijos kariuomenė pasitraukė iš šiaurės Ukrainos ir praktiškai iš Baltarusijos, todėl A.Lukašenka gali bandyti grįžti prie savo jau laiko patikrinto būdo išlikti valdžioje - balansuoti tarp Kremliaus ir Vakarų.
Dėdamas žingsnį po žingsnio, A.Lukašenka siekia sužinoti ar jo sankcionuotas režimas galėtų atlikti tam tikrą vaidmenį bet kokiose taikos derybose dėl karo Ukrainoje užbaigimo.
„Derybos negali vykti be Baltarusijos, – praėjusį mėnesį sakė A.Lukašenka. – Negali būti jokių atskirų susitarimų už Baltarusijos nugaros“.
Tai baisi idėja, sakė Pavelas Latuško, buvęs Baltarusijos ambasadorius Lenkijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, o dabar tremtyje gyvenantis opozicijos lyderis. Jis sakė, kad A.Lukašenka bando „legalizuotis tarptautinės bendruomenės akyse“.
„To negalima leisti jokiomis aplinkybėmis, – sakė P.Latuško. – Baltarusijos gyventojai tai suprastų kaip išdavystę ir tai būtų labai demotyvuojanti žinia pilietinei visuomenei, rodanti, jog diktatūros visgi neįmanoma pakeisti demokratija.“
A.Lukašenkos įgūdžiai pataikauti galingesniems kaimynams buvo išbandyti karo aplinkybėmis.
Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš invaziją telkė pajėgas aplink Ukrainą, A.Lukašenka iš pradžių sakė, jog jos dalyvauja karinėse pratybose ir netrukus grįš namo, o paskui pakeitė taktiką ir pareiškė, kad visgi jos pasiliks kur kas ilgiau.
Prasidėjus invazijai, jis apsilankė Kremliuje ir pedantiškai aiškino V.Putinui, kodėl invazija buvo būtina, o tai sukėlė dešimtis memų, pašiepiančių jo paslaugumą Rusijos vadovui.
Stengdamasis įtikti V.Putinui, kuris jam teikia politinę ir finansinę paramą, leidžiančią išsilaikyti valdžioje, Baltarusijos lyderis taip pat išvengė spaudimo pasiųsti savo nedidelę kariuomenę į mūšį.
Karo apraiškos tarp Baltarijos gyventojų nebuvo sveikintinos. Nepriklausomo baltarusių sociologo Andrejaus Vardomatskio apklausos duomenimis, du trečdaliai šalies gyventojų nepritaria Baltarusijos infrastruktūros naudojimui Rusijos karinėms operacijoms Ukrainoje, 11 proc. pritaria Baltarusijos karių įžengimui į Ukrainą, o 50,4 proc. nepritaria Rusijos veiksmams Ukrainoje.
Nepasitenkinimas namuose
Nors vasario pabaigoje gatvės protestai beveik iš karto prarado pagreitį, opozicijos lyderiai paragino šalininkus imtis sabotažo veiksmų, pavyzdžiui, sutrikdyti geležinkelio eismą, kuriuo gabenamos prekės Rusijos kariams.
Kovo mėn. per policijos reidą prieš bandymus vykdyti geležinkelio sabotažą buvo sunkiai sužeistas opozicijos šalininkas.
„Griežti nusikaltėlių areštai turėjo gana veiksmingą ir blaivinantį poveikį“, – praėjusį mėnesį Baltarusijos vidaus reikalų ministras Ivanas Kubrakovas sakė A.Lukašenkai, pranešdamas apie vadinamuosius „teroristinius išpuolius“ prieš geležinkelių infrastruktūrą.
„Aš turiu pakankamai pajėgų ir lėšų, taip pat vyrų, kurie bus su manimi, ir mes nukausime visus, kurie nori sutrikdyti taiką ir ramybę mūsų šalyje“, – atsakė A.Lukašenka.
Baltarusijos parlamentas taip pat pritarė baudžiamojo kodekso pakeitimams, pagal kuriuos už „pasikėsinimą įvykdyti teroro aktą“ baudžiama mirties bausme.
Tokio pasipriešinimo ir sabotažo pastangų mastą bei veiksmingumą sunku įvertinti nepriklausomai; opozicija teigia, kad jai pavyko apsunkinti geležinkelių eismą, nors tinklas visgi nebuvo paralyžiuotas.
A.Lukašenka taip pat bando pasinaudoti prieš jo režimą įvestomis sankcijomis, kad sukurtų jausmą, jog šaliai gresia pavojus taip siekdamas sustiprinti savo valdžios pančius; jis valdo Baltarusiją nuo 1994 m.
„Mes tiesiog turime sunkiai dirbti ir nustoti skųstis dėl sankcijų, – sakė jis praėjusią savaitę ir pridūrė: Turime būti atsargūs, kad neįsiveltume į kokią nors bėdą. Svarbiausia – išvengti karo“.
Jo vyriausybei sankcijos taikomos jau daugelį metų, tačiau jų mastas išaugo po smurtinio susidorojimo, kuris sekė po suklastotų 2020 m. prezidento rinkimų. Jos dar labiau sustiprėjo, kai pernai šalis neteisėtai nukreipė lėktuvą nusileisti Minske, vien tam, jog suimtų opozicijos aktyvistą, o po invazijos į Ukrainą sankcijos pasiekė naują griežtumo lygį.
„Dar kartą griežtiname sankcijas Kremliui ir su juo bendradarbiaujančiam A.Lukašenkos režimui“, – prasidėjus karui pareiškė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Dabar A.Lukašenka pastebimai bando šiek tiek atitolinti Minską nuo Maskvos.
Nepaisant to, kad sugriežtino įstatymus prieš protestus, A.Lukašenka taip pat perkėlė kai kuriuos politinius kalinius iš kalėjimo į namų areštą ir leido bevizį judėjimą į Baltarusiją iš Lietuvos ir Latvijos.
Diplomatinės užuominos
Kovo 6 d., beveik iš karto po to, kai Rusijos kariai pasitraukė iš šiaurės Ukrainos, Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus išsiuntė laišką kai kuriems savo kolegoms iš ES, kuriame „kategoriškai“ atmetė „bet kokias insinuacijas apie tai, kad Baltarusija kaip nors įsivėlusi karo veiksmuose Ukrainoje“.
Jis taip pat paragino „pasinaudoti diplomatinėmis priemonėmis dialogui atkurti“.
P.Latuško sakė, kad į V.Makėjaus laišką reikėtų atsakyti „mirtina tyla“.
Opozicijos teigimu, laiškas buvo išsiųstas Vokietijai, Prancūzijai, Austrijai ir Vengrijai.
Prancūzijos diplomatas pasakojo, kad Prancūzija nepripažįsta 2020 m. prezidento rinkimų rezultatų, reikalauja paleisti visus politinius kalinius ir ragina Baltarusiją nebeleisti, kad jos teritorija būtų naudojama Rusijos kare prieš Ukrainą.
Austrijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai patvirtino, kad laiškas gautas, ir sakė, kad Viena „šiuo metu jį aptaria su savo partneriais ES“. Vengrijos užsienio reikalų ministerija neatsakė į prašymą pakomentuoti.
P.Latuško įspėjo, kad Baltarusija greičiausiai grįš prie ankstesnių pastangų iškeisti politinius kalinius į sankcijų sušvelninimą ir kad A.Lukašenkos diplomatai taip pat skleidžia versiją, jog „vienintelis asmuo, galintis išgelbėti Baltarusiją ir apsaugoti ją nuo Rusijos, yra A.Lukašenka“.
„Tai bandymas susigrąžinti legitimumą, panaikinti sankcijas ir tęsti įprastą veiklą“, – sakė opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas Franakas Viačorka.
Parengta pagal „POLITICO“ inf.
