Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms karo pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje visgi sprogo.
Per sprogimus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Raketos pažeidė elektros stotį, dujų vamzdyną bei sugriovė penkis pastatus, vienas iš kurių buvo nedidelis viešbutis pajūryje.
Dėl karo visi pliažai yra užminuoti, krantinės užblokuotos, ir nėra poilsiautojų, todėl viešbutis buvo uždarytas. Tai, jog poilsiautojų mieste nėra teko įsitikinti ir asmeniškai, nes apsistojęs viešbutuke „Apart Hotel Ribas“ Deribasovskajos gatvėje tapau vieninteliu jo gyventoju.
Minėta gatvė vienu galu atsiremia į uosto krantinę ir todėl taikos metu yra pilna turistų ir triukšminga, panašiai, kaip kad J.Basanavičiaus gatvė Palangoje.
Padažnėję miesto bei apylinkių bombardavimai prasidėjo jau gegužės 7 d., todėl Odesos centras kelias pastarąsias dienas akivaizdžiai ėmė tuštėti.
Gatvėje kalbinti odesiečiai neslėpė nerimo, jog gegužės 9-ąją Rusijai švenčiant pergalę Antrame pasauliniame kare, Kremlius paskelbs oficialų karą Ukrainai ir pradės Odesos šturmą. Buvo spėjama, jog Maskva panorės demonstratyviai atkerštyti už tai, jog miesto gynėjai nuskandino Kremliaus pasididžiavimu vadintą laivą „Moskva“.
Tai buvo pats moderniausias Rusijos laivas Juodojoje jūroje, galėjęs siųsti galingiausias ir toliausiai lekiančias raketas. Be to, „Moskva“ turėjo pačią stipriausią radarų sistemą, privalėjusią laiku įspėti apie atlekiančias ukrainiečių raketas ir užtikrinti jų sunaikinimą.
Vietoj to, kad saugotų kitus Rusijos laivus nuo ukrainiečių raketų, „Moskva“ pati nuo jų neapsisaugojo ir nuskendo. Kremlius įtaria, kad prie tokios sėkmingos ukrainiečių operacijos prisidėjo JAV kariškiai, tačiau įrodymų tam neturi.
Tai, jog viešnagė Odesoje gali būti nerami, asmeniškai teko įsitikinti jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas.
Kitos dienos, gegužės 7-osios popietę vėl ėmė drebėti langai ir vėl pasigirdo sprogimas, tačiau kitoks, mažiau garsus. Išėjęs į viešbučio kiemą, kuris jungiasi į uždarą keletos aplinkinių kiemų erdvę, iš kaimynų sužinojau, kas atsitiko.
Paaiškėjo, jog Ukrainos priešlėktuvinė gynyba ką tik numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kažkur netoli mūsų, uosto krantinėje. Vakar atlėkusios raketos esą nepavyko numušti ir ji sprogo nenaudojamame mokomajame aerodrome, esančiame apie 15 km nuo miesto.
Langai vakar esą drebėjo ne nuo sprogimo, o nuo praskridusios raketos ūžesio. Du kaimynai matė, kaip raketa skrido, ir tvirtino, jog ji lėkė labai žemai, vos 20-30 metrų virš stogų tam, kad ukrainiečiams būtų sunkiau numušti.
Sekmadienį, gegužės 8-osios rytą, viešbučio kieme ryte darant mankštą prie manęs priėjo persigandusi kaimynė Svetlana Kovalčuk. Moteris ėmė klausti patarimo ar gegužės 9-ąją jai pasilikti mieste, ar geriau išvykti.
S.Kovalčuk papasakojo, jog turi sūnų, gyvenantį su savo šeima kaime už 20 kilometrų, ir šis ją maldauja prieš gegužės 9-ąją atvykti. S.Kovalčuk norėtų važiuoti, tačiau nesiryžta palikti vieno savo vyro, kuris pareiškė netikintis, kad Vladimiras Putinas gali griauti tokį svarbų Rusijos istorijai miestą, ir kategoriškai atsisakė vykti iš namų.
S.Kovalčuk savo nerimą grindė tuo, jog kitoje gatvės pusėje stovi prokuratūra, o kiek toliau merija – pastatai, kuriuos Rusijos raketos keliuose miestuose susprogdino pirmiausia. Pritariau šios moters nuomonei, kad tokia kaimynystė potencialiai yra pavojinga, tačiau padrąsinau primindamas, kad į Odesos centrą kol kas nebuvo atsiųsta nė viena raketa.
Pakartojau dieną anksčiau sutiktos vietos žurnalistės bei meno galerijos „ArtOdesa“ vedėjos Katerinos Pimenovos žodžius. K.Pimenova įdėmiai stebi karo eigą, ir yra įsitikinusi, kad Odesos Rusija neužims dėl kelių priežasčių.
Todėl, jog Ukrainos kariuomenė labai sėkmingai ginasi, ir Rusija nesugebėjo užimti nei Kijevo, nei Donbaso, ir net pasienyje esančio Charkovo. Odesos iš jūros pusės Rusija esą neįstengs užimti, nes miestas yra labai gerai pasiruošęs gynybai – užminavęs visą pakrantę, turi gerą priešlėktuvinę gynybą ir sėkmingai skandina Rusijos laivus.
Sausuma norint užimti Odesą pirmiausia reikia užimti Mykolajevo miestą, o to Rusija neįstengia padaryti jau daugiau kaip du mėnesius. Pulti rusai dar gali iš apsišaukėliškos Padniestrės respublikos Moldavijoje, tačiau ten Rusijos karių esą yra nedaug.
Mano nuotykiai su Rusijos raketomis visgi prasitęsė ir sekmadienį, gegužės 8-ąją, visiškai to nenorint. Tą dieną nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo rusų raketos žuvo aštuoni žmonės.
Taip sugalvojau pamatęs televizijoje reportažą, jog ant suoliuko priešais namą gyventojai neša gėles bei žaislus, skirtus pagerbti kartu su mama ir močiute žuvusią trijų mėnesių Kirą.
Odesos centre įsėdęs į autobusą nr. 148 nepagalvojau, kad išvyka į tolimą mikrorajoną taps labai nemaloniu karo padėties išbandymu. Einant minėto namo link staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moterimi paniškai pasileidau bėgti.
Moteris puolė į vieną pusę, o aš į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgus prie to namo pamačiau kiek tolėliau ranka mojuojantį jaunuolį, kuris kvietė skuosti į požeminį garažą.
Į garažą buvo subėgę keliasdešimt gyventojų, ir, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, ėmiau šalia su šunimi stovinčio vaikino klausinėti, kas čia nutiko. Jis prisistatė Maksimu ir pareiškė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš jų namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys raketos už keletos kilometrų sprogo apgadindamos privačius namus.
„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ketvirtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien pro mus vėl lėkė ir vėl galėjo nuklysti bei atnešti mirtis“ – nervinosi Maksimas. Pranešus oro pavojaus pabaigą, vaikinas palydėjo mane iki laiptinės, į kurią pataikė raketa.
Prie jos laukė staigmena – su atvežtomis aukoms pagerbti gėlėmis vaikščiojo Odesos meras Genadijus Truchanovas. Lrytas.lt užkalbintas meras pirmiausia norėjo padėkoti su Odesa susigiminiavusio Klaipėdos miesto vadovams už humanitarinę pagalbą.
Klaipėdiečiai Odesai iš miesto biudžeto paaukojo 150 tūkst. eurų bei kelis kartus siuntė humanitarinę pagalbą. Klaipėda Odesai padovanojo kelis autobusus bei du greitosios pagalbos automobilius, į kuriuos prikrovė medicininės įrangos, vaistų, elektros generatorių, maisto.
G.Truchanovas užsiminė, jog panašią įvairią paramą miestui skiria ir susigiminiavę miestai iš kitų šalių, tačiau su Klaipėdos vadovais esą yra bendraujama ypač šiltai.
G.Truchanovas pasisakė, kad yra atsargos karininkas, todėl asmeniškai nebijo nei bombardavimų, nei galimos Rusijos agresijos, o išgyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, kad nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.
„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nieko nėra šventa, todėl gali padaryti bet ką, numesti net atominę bombą“ – pareiškė meras.
G.Truchanovas buvo įsitikinęs, kad net pradėjus masinę Odesos ataką miesto Rusijai užimti nepavyks, mat jis yra puikiai įtvirtintas, o gynėjų moralė ir kovingumas yra nepalyginti didesni nei okupantų.
Meras pripažino, jog iš Odesoje gyvenančių 1,1 milijono žmonių apie 200 tūkst. per karą išvyko iš miesto. Dauguma pasitraukė pirmą agresijos savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, jog Ukraina bus užimta per kelias dienas.
Odesiečiai esą dažniau bėga ne į Lenkiją, bet į vos už šimto kilometrų esančią Moldovą, o per ją į Rumuniją, Bulgariją, Vakarų valstybes.
Tai lrytas.lt patvirtino ir pabėgėlė iš Chersono, buvusi draudimo įmonės „Perša straxova“ Chersono skyriaus direktorė Liudmila Sticko. Į Odesą iš viso jau atvyko 30 tūkst. pabėgėlių iš Rusijos užimto Chersono bei Mykolajevo miestų ir apylinkių.
„Jei Odesą ims bombarduoti, kaip kad Charkovą ar Mariupolį, bėgsime į Rumuniją, bet kol kas liekame čia, arčiau gimtojo Chersono“, – pareiškė L.Sicko.
Moteris į Odesą trauktis su savo šeima nusprendė prieš mėnesį, supratusi, kad Maskva Chersone rengiasi šeimininkauti visam laikui, ir kurs ten pseudorespubliką, kaip kad Donbase: „Chersone Rusijos kariai turbūt buvo gavę nurodymą elgtis labai draugiškai, ir net gyventojų protesto demonstracijas vaikė vien šaudydami į orą bei leisdami ašarines dujas“.
Agresoriai miesto vadovu paskyrė savo žmogų, bet tuo pačiu leido komunaliniam ūkiui vadovauti ankstesniam merui, esą norėdami pademonstruoti, kad yra taikingi ir gerai tvarkosi mieste. Išvykti į ukrainiečių kontroliuojamą teritoriją okupantai leidžia labai nenoriai, ir prisigalvoja įvairių priežasčių, kad draustų pervažiuoti per kontrolės punktą ir lieptų grįžti atgal į Chersoną.
Be to, išvykti leidžia tik nuosavomis mašinomis, o ne organizuotu transportu. Norint nusigauti iki ukrainiečių kontroliuojamos teritorijos reikėjo kirsti penkis Rusijos blokpostus, daugumą vykusių rusų kariai apgręžė atgal.
L.Sicko su savo šeima buvo labai užsispyrusi, dvi paras stovėjo prie kontrolės punktų, tačiau savo pasiekė ir atvyko į Odesą.
„Ten juk algos bus perpus mažesnės, nebus nei laisvių, nei demokratijos, taip kaip ir Donbase, todėl privalėjau pasprukti, aš noriu gyventi Ukrainoje, laisvoje šalyje, ir tikiu, kad Vakarams padedant apginsim savo laisvę ir teritoriją“, – pareiškė L.Sitko.
