Šiuo metu greičiausiai nėra šalies, kurioje nebūtų žinomas Mariupolis ir jame stovinti „Azovstal“ gamykla, kurioje didvyriškai kovojo „Azov“ pulko vyrai. Kokia gamykla buvo iki karo pradžios ir to laiko, kai virto Mariupolio gynėjų prieglobsčiu, televizijos kanalui „Nastojaščeje Vremia“ papasakojo gamyklos generalinis direktorius Ervenas Ckitišvilis (60 m.), vadovavęs jai nuo 2011 m.
Generalinio direktoriaus teigimu, „Azovstal“ buvo pats galingiausias Ukrainos juodosios metalurgijos kombinatas. Jame buvo pagaminama nuo šešių iki aštuonių milijonų tonų plieno. Kombinate buvo gaminami geležinkelio bėgiai Ukrainai. Net ir Sovietų Sąjungos egzistavimo metu gamykloje buvo gaminami bėgiai visai Europinei tuometinės sąjungos daliai, iki pat Uralo.
Pašnekovas pasakojo, kad jau nepriklausomoje Ukrainoje „Azovstal“ gamindavo visų rūšių plieną, kurio reikėdavo karinei pramonei. Kombinatas iš viso gamindavo aštuonis šimtus unikalių plieno ir dar puspenkto tūkstančio kitų rūšių, kurioms pagaminti buvo naudojami tam reikalingi įrenginiai bei pajėgumai, suteikę plienui tam tikras išskirtines savybes. Pagamintas plienas būdavo naudojamas statybose, įvairius vamzdžių gamyboje bei kitose srityse. Negaminama buvo tik armatūra.
– Apie „Azovstal“ kalbama ir rašoma, kad jis buvo miestas mieste. Ką jūs, turintis žinių apie kombinatą kur kas daugiau nei kas nors kitas, galėtumėte į tai atsakyti?
– Iki šių metų vasario 24 d. prasidėjusio karo kombinate dirbo 10 837 žmonės. Jei dar suskaičiuotumėm jų šeimų narius, rangovus ir pastarųjų šeimas, pamatytumėte, kad pajamų pragyvenimui iš „Azovstal“ gaudavo 35–40 tūkst. žmonių.
Pagal buvusios Sovietų Sąjungos reikalavimus visos jos teritorijoje esančios metalurgijos įmonės privalėjo turėti atskiras bombų slėptuves. Tokių „Azovstal“ buvo trisdešimt šešios. Iš jų trisdešimt keturios buvo puikios būklės ir tinkamos naudoti. Dviejų prieš karą neeksploatavome tik todėl, kad jos pagal šiuolaikinius ekologijos reikalavimus buvo rekonstruojamos.
Negana to, pagal sovietinius statybos standartus visuose metalurgijos kombinatuose buvo techniniai tuneliai. Tai itin tvirti betoniniai statiniai. „Azovstal“ jų yra ir penkių, ir septynių metrų pločio bei nuo dviejų iki trijų metrų aukščio. Tie tuneliai lyg daugiaaukščiai namai – nuo dviejų iki aštuonių metrų po žeme. Vien tik po lydymo cechu tų tunelių ilgis yra daugiau nei penki kilometrai.
Kartą pagal brėžinius bandėme suskaičiuoti tunelių ilgį, bet ties septintu kilometru netekome kantrybės. Juk tik po vienu iš cechų komunikacijų ilgis – apie 75 kilometrai, o tų cechų buvo bent šeši. Taigi, iš tikrųjų, kombinatą pelnytai galima vadinti miestu mieste.
– Vadinasi, visa tai apie ką jūs papasakojote ir pavertė „Azovstal“ patikima slėptuve, turint omenyje, kad daugybė Mariupolio gyventojų jame slėpėsi?
– Mes išgyvenome 2014 m. juodąjį sausį, kai tie nežmonės (rusai) pirmą kartą apšaudė Mariupolį. Tada žuvo trisdešimt trys miesto gyventojai. Vienuolika iš jų buvo mūsų kombinato darbuotojai ir keturi vaikai. Tada labai rimtai susimąstėme (ne tik miestas, bet ir kombinatas – red.) ir supratome, kad „Azovstal“ nuo fronto linijos yra vos už dešimties kilometrų, todėl – visiškai lengvai pasiekiamas priešo artilerijos.
Todėl nusprendėme savo darbuotojus treniruoti ir tinkamai sutvarkyti visas požemines komunikacijas bei bombų slėptuves. Buvome parengę net specialius mokomuosius filmus kaip nusileisti į slėptuves, kas kokioje slėptuvėje turėtų rasti sau vietos ir kaip joje elgtis.
Trisdešimt keturiose slėptuvėse vienu metu buvo galimybės slėptis daugiau nei dvylikai tūkstančių žmonių. Kai pirmą kartą rengėme pratybas, visos gamyklos evakuacija užtruko dvylika minučių. Po kelis kartus iš eilės pakartota evakuacija, esant tariamam bombardavimui, jau trukdavo vos dvi minutes ir keturiasdešimt sekundžių.
Tačiau, deja, mes negalėjome pasirengti genocidui. Tai, kas Mariupolyje bei „Azovstal“ vyko ir tebevyksta – žiauriau už fašizmą. Tai ne karas. Juk karo metu priešai paiso bent kažkokių karo taisyklių, kurios numatytos tarptautinėse konvencijose. Jis (Putinas – red.) gi nieko nepaiso. Tikrai negalėjome numatyti, kad gamykla bus bombarduojama nuo 500 kg. iki 5 tonų bombomis.
Kad reikia ruoštis ekstremalioms situacijoms, supratome dar 2014 m. pradžioje, kai vieną šeštadienio rytą sužinojau, kad buvo apšaudyta gamyklos vandentiekio sistema ir miesto vandenvietės. Todėl jau tada savo gamyklos darbuotojams pasakėme, kad taip vėl nutikus – miestui apšaudant ir kilus pavojui gyvybei, tegul visi nedelsiant bėga slėptis į gamyklos požemius.
Tokios pačios nerašytos taisyklės galiojo visiems miesto gyventojams. Sakėme, kad vietos užteks visiems. Kaip matėme per civilių žmonių evakuaciją, tarp evakuotų buvo vos keliasdešimt metalurgų. Visi kiti – žmonės iš įvairių miesto rajonų.
2014 m. numatėme, kad gamykla gali būti apšaudoma artilerijos. Skaičiavome kiek tokiu atveju reikėtų maisto ir vandens atsargų. Jos būdavo nuolat papildomos. Be to, buvome sukaupę ir tam tikrą kiekį individualių maisto davinių paketų. Gamyklos valgyklos šaldytuvai irgi nebuvo tušti. Juose visada būdavo pakankamas kiekis produktų.
„Azovstal“ dar ypatinga ir tuo, kad iš trijų pusių ją supa vanduo – iš dviejų pusių jūra, iš trečios – upė. Mums tai lyg ir nebūdavo itin svarbu, bet kariškiams tokia vietos geografija buvo reikšminga, nes gamyklą saugojo dar ir natūralios kliūtys.
Tačiau uždavus klausimą ar tos vandens kliūtys nesutrukdė kariams ir civiliams saugiai pasitraukti iš gamyklos, galima atsakyti, kad tikrai taip. Vandens kliūtys trukdė priešams pakliūti į gamyklos teritoriją, bet sykiu ir tapo nemenka kliūtimi išeiti požemiuose buvusiems žmonėms.
– Gal galėtumėte pasidalinti žiniomis kiek iš viso žmonių slėpėsi „Azovstal“ gamykloje nuo karo pradžios?
– Pirmąsias penkias karo dienas mes stabdėme gamyklos veiklą, nors per visą jos istoriją darbas joje niekada nebuvo nutrūkęs – nei Sovietų Sąjungos, nei nepriklausomos Ukrainos laikais. Net gamyklos darbo instrukcijose nebuvo numatyta, kad darbas galėtų būti stabdomas. Todėl stabdėme gamyklą, tardamiesi tarpusavyje su visais cechų vadovais. Pavyko viską atlikti itin protingai, nes į Mariupolio aplinką nepateko jokios kenksmingos medžiagos, galinčios pakenkti žmonėms arba sukelti gaisrą.
Į darbą žmonės ateidavo net prasidėjus šaudymams – vieni atvažiuodavo savais automobiliais, kiti atbėgdavo, dar kiti dirbdavo paromis.
Keli dalykai mane, kaip gamyklos vadovą, gerąja prasme tiesiog pribloškė, nes niekada nesitikėjau, kad darbuotojai tam galėtų ryžtis: pagal visus reikalavimus gamyklos teritorijoje turėdavo nuolat budėti dvi greitosios medicininės pagalbos mašinos. Maždaug po dviejų savaičių nuo karo pradžios, kai mieste šaudymai vis intensyvėjo, darbuotojai neprašomi sėdo už tų mašinų vairo, važinėdavo po miestą, rinkdavo sužeistuosius ir veždavo juos į gamyklos teritoriją. Buvo atvežta daugiau nei trys šimtai miesto gyventojų.
Net baisu prisiminti kaip rusų okupantai šaudydavo į tas mūsų greitosios pagalbos mašinas. Žinoma, jos po kelių apšaudymų jau buvo nebenaudotinos. Tuomet, kai mūšiai dar vyko tik miesto pakraščiuose, gamyklos žmonės bėgiojo po gyvenamuosius namus, ragindami žmones slėptis mūsų įrengtuose požemiuose.
Niekam dar nesu to pasakojęs, bet dabar jau galiu papasakoti – jei žmogus negeria vandens daugiau nei penkias paras, prasideda inkstų nepakankamumas, ima kankinti smarkūs galvos skausmai, todėl, kai pamatėme, kad į gamyklą plūsta slėptis žmonės, pradėjome vežti vandenį, pildydami visas įmanomas talpas. Be to, gamykloje turėjome puikius vandens valymo įrenginius, todėl galima buvo išvalyti bet kokį vandenį.
Kada jūs paskutinį kartą buvote gamykloje?
– Balandžio 25 d. Dabar esu saugesnėje vietoje. Bet labai išgyvenu dėl „Azov“ pulko karių. Džiaugiuosi, kad mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis taip suvienijo Ukrainą, kokia vieninga ji nėra buvusi net Bogdano Chmelnickio (Ukrainos karvedys ir kazokų etmonas (1648–1657 m.) – red.) laikais. Tačiau ne tik V. Zelenskis, ne tik mes visi, bet ir visas pasaulis privalėtų dėti pastangas, kad „Azov“ būtų išgelbėtas. Juk panašios operacijos būdavo vykdomos ne vieno karo metu.
Parengė Birutė Vyšniauskaitė
