„Ten buvo blogiau nei pragare. Nėra žodžių tam apibūdinti“, – sakė 55 metų Vladimiras Korchma, visą gyvenimą gyvenęs Mariupolyje, kuriame dirbo mašinistu vietos gamykloje.
„Neturėjome nei dujų, nei elektros. Vandens turėjo tik laimingieji“, – sakė V. Korchma, kuris iš miesto išvyko gegužės pabaigoje.
V.Korchma apie savo situaciją papasakojo prie pagalbos centro Kijeve, skirto iš Mariupolio pabėgusiems žmonėms. Šis centras, kuriame tiekiamas maistas ir organizuojamas apgyvendinimas, yra pirmasis „uostas“, į kurį kreipiasi daugelis išvykusiųjų iš miesto.
V.Korchma atsidarė savo telefoną, kad parodytų sugriauto daugiabučio vaizdus, ir Rusijos invazijos poveikį jo gyvenimui.
„Tai buvo mūsų namai“, – sakė jis, rodydamas į ekraną. – Dabar jis sugriautas. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad sulaukęs 55 metų tapsiu benamiu“.
Susisiekti su broliu ir kitais Mariupolyje likusiais žmonėmis labai sunku, bet nėra neįmanoma, sakė V.Korchma. Kovo pabaigoje nustojo veikti interneto ir telefono ryšio tiekėjas „Kyivstar“, tad jo broliui teko vaikščioti į miesto pakraščius, kad rastų signalą.
Rusija panoro užpildyti Mariupolyje susidariusį informacinį vakuumą ir į užimtą miestą atgabeno mikroautobusus su dideliais sumontuotais ekranais. Šiuose „mobiliuosiuose informacijos kompleksuose“, kaip juos vadina Rusija, rodomi valstybinės televizijos naujienų siužetai ir politinių pokalbių laidos, kuriose žinovai palaiko invaziją.
„Jie tuos ekranus pastatė visose pagrindinėse aikštėse“, – sakė Katerina, kuri prašė neskelbti jos pavardės, nes šiuo metu yra Rusijos pasienio mieste Rostove prie Dono po to, kai gegužės 6 d. išvyko iš Mariupolio. „Kai su mama stovėjome eilėje prie maisto ir vandens, buvome priverstos klausytis pasakojimų apie tai, kaip mus išvadavo nuo nacių“, – pridūrė ji.
Rusijos valstybinė žiniasklaida noriai skelbė, kad žmones Mariupolyje pasitinkantis užrašas buvo pakeistas Rusijos vėliavos spalvomis nudažytu užrašu.
„Mariupolyje denacifikacija pavyko“, – rašė Vladimiras Solovjovas , vienas pagrindinių Rusijos valstybinės televizijos laidų vedėjų.
Daugiau reportažų iš miesto, net ir iš tų, kurie palaikė karą, piešė kur kas mažiau rožinį vaizdą. Net praėjus keliems mėnesiams po to, kai Kremlius pareiškė beveik visiškai kontroliuojantis miestą, Rusijos žiniasklaida beveik neslėpė siaubingos padėties Mariupolyje.
„Sugriauto Mariupolio gyventojai savo kiemuose ant laužų verda sultinį iš balandžių“, – gegužės pabaigoje iš miesto pranešė Rusijos valstybinė televizija NTV. Tuose reportažuose sakoma, kad didžiojoje miesto dalyje nėra elektros ir vandens.
Tuo tarpu blogėjanti sveikatos būklė ir vaistų trūkumas dar labiau blogina padėtį.
Grįžęs į pagalbos centrą Olehas pasakojo, kad prieš pat išvykdamas iš miesto gegužės 2 d. nuvežė savo jaunesnįjį brolį pas odontologą po to, kai jo brolis ir sesuo, slėpdamiesi bunkeriuose, kelias savaites kentė „kankinantį“ dantų skausmą.
Būdami ten, jie sužinojo, kad odontologui baigėsi nuskausminamieji. „Jo danties infekcija plito, todėl jie turėjo kažką daryti. Jie ištraukė jam dantį be narkozės. Jis šaukė ir rėkė“, – pasakojo Olehas.
Dabar baiminamasi, kad nuo choleros ir kitų mirtinų ligų gali mirti dar daugiau žmonių, nes žmonių kūnai nesurenkami, o vasarą atkeliauja šiltesni orai. „Kvapas mieste buvo toks stiprus, kad ir kur beeitum“, – sakė Katerina.
Telegramo kanale „Mariupol Now“, kurį įsteigė ukrainiečių savanoris, siekdamas gauti informacijos iš miesto, paskelbtuose vaizdo įrašuose matyti nerimą keliantys vaizdai. Vienoje ypač šiurpioje nuotraukoje, kuri, pasak kanalo, buvo padaryta prieš kelias dienas, matyti dešimtys automobilių stovėjimo aikštelėje gulinčių kūnų.
Ukrainos Mariupolio mero patarėjas Petro Andriuščenka neseniai apskaičiavo, kad per du mėnesius trukusius mūšius žuvo 22 000 žmonių, o asmuo, koordinuojantis miesto laidotuves, sakė, kad šis skaičius gali būti artimesnis 50 000.
Nors prorusiški separatistai pažadėjo atstatyti miestą į „kurortą“, atrodo, kad ekonomika yra sustojusi – visur nusidriekusios ilgos eilės prie maisto produktų ir humanitarinės pagalbos.
„Pagalvokite apie Sovietų Sąjungos pabaigą, bet penkis kartus blogiau“, – sakė 54 metų Tatjana, kuri išvyko iš Mariupolio balandžio mėnesį, bet palaikė ryšį su savo seserimi ir motina, kurios tebėra ten.
Netrukus po prorusiškų separatistų atėjimo Tatjana sakė, kad „okupantai“ žadėjo vietiniams gyventojams išmokėti neišmokėtas pensijas, tačiau tik nedaugelis miesto gyventojų gavo kokias nors išmokas.
Vietoj to, pasak jos, prorusiški pareigūnai įsakė, kad dėl išmokų gali kreiptis tik tie, kurie ukrainietiškus pasus iškeitė į rusiškus. Prorusiški separatistai anksčiau paskelbė, kad pradėjo dalyti rusiškus pasus Chersone ir Melitopolyje – dviejuose okupuotuose miestuose į vakarus nuo Mariupolio.
„Nesibaigiantis skausmo srautas“, – taip pagalbos centro psichologė Anna Chasovnikova apibūdino savo terapijos seansus su iš Mariupolio pasitraukusiais asmenimis.
„Viena didžiausių problemų yra ta, kad žmonės sunkiai susitaiko su tuo, kad jų ankstesnis gyvenimas baigėsi visiems laikams. Jie nebegali žvelgti į ateitį“, – sakė A. Chasovnikova, pati palikusi miestą pačioje karo pradžioje.
Ji prisipažino, kad, nors ir būdama patyrusi psichologė, dažnai susiduria su sunkumais padėdama savo pacientams, kurie ateina pas ją su istorijomis, „neįsivaizduojamomis XXI amžiuje“.
„Ką pasakysi, kai mergaitė pasakoja, kaip jos tėvas buvo susprogdintas jos akivaizdoje per jos gimtadienio šventę?“ – klausė ji.
A.Chasovnikova sakė, kad jos pacientams taip pat buvo sunku suprasti, kodėl šalis, kurią daugelis Mariupolyje laikė draugiška kaimyne, „galėjo taip pasielgti“.
Mariupolis, esantis vos už 60 km nuo Rusijos sienos, yra daugiausia rusakalbių miestas, kuriame ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai su Maskva buvo ilgą laiką glaudūs. „Galiausiai, – sakė psichologė, – aš jiems sakau, kad tai šizofreniško prezidento veiksmai. Ir galbūt tiesiog nėra prasmės bandyti jį suprasti.“
Pagalbos centre kasdien vyksta terapijos su gyvūnais užsiėmimai.
„Tai padeda vaikams ir jų tėvams bent valandai pamiršti praeitį“, – sakė A.Chasovnikova.
Mariupolyje liko apie 90 000 žmonių, lyginant su 500 000 gyventojų, gyvenusių prieš karą, daugelis jų buvo per seni išvykti arba nenorėjo palikti savo namų.
„Ukrainiečiai labai prisirišę prie savo daiktų, – aiškino A.Chasovnikova. – Kai kurie iš tų, kurie pasiliko, tiesiog nenorėjo palikti savo namų“.
Tačiau buvo jaučiamas ir tam tikras nepasitenkinimas pasilikusiais prorusiškų pažiūrų žmonėmis.
Buvusi Mariupolio bokso trenerė Nadia, kovo mėnesį išvykusi į Kijevą, sakė žinanti kelis vyrus, kurie priklausė jos sporto salei, pasveikinusiai Rusijos pajėgas ir vėliau pasilikusiai. „Na, dabar tegul mėgaujasi gyvenimu“, – sakė ji.
Mašinisto V.Korchmos ir kitų į Kijevą persikėlusių žmonių laukia ilgas ir neaiškus kelias. Nors jis sakė esąs dėkingas už butą, kurį jis ir jo šeima gavo sostinėje, jis „ilgisi“ dienų, kai galės grįžti į gimtąjį miestą.
„Aš ten turėjau tikslą, mes kūrėme gyvenimą. Viskas nebuvo tobula, bet viskas veikė“, – sakė jis. – Visa tai iš mūsų buvo atimta.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
