„Kas vyksta?“ – ji paklausė jo.
„Jau prasidėjo“, – atsakė jis.
„Jaučiausi taip, lyg būčiau atsidūrusi paralelinėje realybėje, maniau kad sapnuoju“, – išskirtiniame interviu leidiniui „The Guardian“ sakė O.Zelenska, apibūdindama akimirką, kai nutrūko įprastas jos šeimos ir šalies gyvenimas.
Netrukus po to jos vyras išvyko į Kijevo centre esantį prezidento kompleksą pirmininkauti saugumo tarybos posėdžiui, kuriame turėjo būti priimtas sprendimas dėl pirminio atsako į šokiruojančią Vladimiro Putino plataus masto invaziją į Ukrainą. Jis pasakė žmonai, kad ji turėtų laukti, kol jis paskambins vėliau tą pačią dieną ir pasakys ką toliau daryti.
Likusi viena, ji nuėjo patikrinti dviejų savo vaikų – devynmečio Kyrylo ir septyniolikmetės Oleksandros. Jie jau buvo atsibudę ir apsirengę, atrodė, kad supranta, kas vyksta. O.Zelenska ėmė krautis lagaminą su daiktais. Kaskart, kai sprogimai pasigirsdavo per arti, kartu su vaikais ir jų apsauga nuskubėdavo į rūsį. Vienu metu ji stovėjo pirmajame prezidentinės vilos aukšte ir žiūrėjo pro langą, kai pro šalį garsiai ir žemai praskrido naikintuvas. Ji nebuvo tikra, ar tai buvo ukrainiečių, ar rusų naikintuvas.
„Tai buvo siurrealistinis jausmas... tarsi žaisčiau kompiuterinį žaidimą ir turėčiau pereiti tam tikrus lygius, kad grįžčiau namo. Tačiau stengiausi laikytis tvirtai ir visą dieną mano veide buvo ši keista šypsena, nes stengiausi nerodyti vaikams panikos. Mes tiesiog vykdėme apsaugos nurodymus, ėjome ten, kur mums buvo liepta“, – pasakojo ji.
Vakare jai vėl pavyko trumpam pamatyti savo vyrą, nors ji nesakė, kur. V.Zelenskis jai pasakė, kad ją ir vaikus nuveš į saugią vietą. Jie apsikabino, bet nebuvo laiko ašaroms ar sentimentams. Tik vėliau ji leido sau pagalvoti: ji gali jo daugiau niekada nebepamatyti.
Įtampa Kijeve, kur O.Zelenska davė šį interviu, ne tokia didelė kaip pirmosiomis karo savaitėmis. Rusijai pasitraukus iš Kijevo apylinkių, Ukrainos sostinė tapo daug ramesnė. Lauke jaunos poros ankstyvos vasaros saulės spinduliuose vaikštinėja po miesto centrą, veikia kavinės, o vakaro komendanto valanda pratęsta iki 23 val. Mieste vis dar skamba oro pavojaus sirenos, bet dauguma žmonių jų nepaiso.
Taikinys nr. 2
Dėl ramesnės situacijos O.Zelenska galėjo bent kuriam laikui grįžti į sostinę, tačiau jos apsaugininkai ir toliau nuolatos budi. „The Guardian“ žurnalistas Shaunas Walkeris prieš bendraudaudamas su pirmąją Ukrainos ponia viename prezidento komplekso biurų Kijevo centre paprašomas palikti mobilųjį telefoną prieškambaryje ir yra kruopščiai apieškomas, o paskui įvedamas į kambarį, kuriame laukia O.Zelenska. Į kambarį jis palydimas kariniais drabužiais vilkinčio asmens sargybinio, kuris visą interviu sėdėjo biuro kamputyje.
O.Zelenska pasisveikino švelniu rankos paspaudimu. „Ačiū, kad atėjote“, – sveikinosi ji angliškai, o toliau kalbėjo ukrainietiškai.
Pirmosiomis karo dienomis buvo bauginantis jausmas, kad viskas įmanoma, nes raketos sprogdino taikinius visoje šalyje, o Rusijos kariuomenė iš trijų pusių artėjo prie Kijevo.
„Remiantis turima žvalgybos informacija, priešas mane pažymėjo kaip taikinį Nr. 1, o mano šeimą – kaip taikinį Nr. 2“, – sakė V.Zelenskis viename iš pirmųjų savo vaizdo kreipimųsi. Jo žmona nežino, kokia žvalgybos informacija buvo grindžiamas šis vertinimas, o jos vyras jai niekada nepasakojo apie konkrečią grėsmę šeimai.
Ji stengiasi apie tai per daug negalvoti, teigdama, kad kitaip jai „prasidės paranoja“. Tačiau ji suprato, kokias galimybes pirmosios ukrainiečių šeimos užgrobimas galėtų suteikti rusams.
„Žinoma, galima daryti spaudimą prezidentui per jo šeimą, ir aš nenorėčiau, kad jam tektų rinktis tarp šeimos ir prezidento pareigų. Taigi, jei yra bent menkiausia tokia galimybė, reikia ją pašalinti“, – kalbėjo ji. Žurnalistas pažymėjo, kad O. Zelenska kalba švelniu balsu su kruopščiai tariamais sąskambiais, atsakymus pertraukdama giliais atodūsiais.
Nors V.Zelenskis ignoravo Vakarų lyderių siūlymus palikti Kijevą ir įkurti vyriausybę Vakarų Ukrainoje arba Lenkijoje, jis išsiuntė O.Zelenską ir vaikus į santykinai saugią vietą. O.Zelenska buvo suprantamai diskretiška, paklausta, kur tiksliai praleido tuos du mėnesius: „Kuo mažiau pasakysiu, tuo būsiu saugesnė“, - sakė ji.
Tačiau moteris atskleidė, kad nuolat judėjo į skirtingas vietas, ir tvirtino, kad visą tą laiką liko Ukrainoje. Kartais ji girdėdavo oro pavojaus sirenas, kurios tapo daugelio milijonų ukrainiečių gyvenimo foniniu garso takeliu. O.Zelenska pridūrė, kad jos vaikai Oleksandra ir Kyrylo visada buvo šalia ir niekada nuo jos nesitraukė.
„Vaikai buvo idealūs, – sakė ji. – Paprastai jiems viską reikia kartoti milijoną kartų, bet tą pirmą dieną jie viską darė itin greitai ir paklusniai. Žinoma, buvome kažkokios pasikeitusios būsenos. Vėliau turėjome ilgą laukimo laikotarpį. Žiūrėjome žinias, laukėme skambučių. Televizorius visą laiką buvo įjungtas.“
„Aha – vadinasi, jūs tikrai turėjote televizorių“, – pertraukė žurnalistas.
„Matau, kad bandote išpešti iš manęs kokių nors užuominų. Taip, mes turėjome televizorių. Nebuvau nei po žeme, nei po vandeniu, – atsakė ji su šypsena.
Vieną naktį karo pradžioje, kai rusai bandė šturmuoti Kijevą, O.Zelenska per televizorių pamatė filmuotą medžiagą, kaip Obolono rajone, už kvartalo, kuriame ji gyveno, važiuoja rusų tankas. Kitais vakarais ji matydavo vaizdo įrašus, kuriuose jos vyras, jau nebe su civiliniu kostiumu, kuriuo vilkėjo, kai ji matė jį paskutinį kartą, sakydavo jaudinančias kalbas Ukrainos žmonėms ir kreipdavosi į tarptautinius lyderius.
„Mačiau, kad visa tai jį labai jaudino, – kalbėjo ji. – Žinant jį, manau, kad jis naudojo visus įmanomus emocinius svertus, kad perduotų žinią. Tačiau tai nebuvo manipuliacija, tai buvo nuoširdu – jis tikrai jaučia šiuos jausmus.“
Kartais jai pavykdavo pasikalbėti su vyru, nors ir ne įprastais prietaisais. Apsaugos darbuotojai jai liepė palikti visą savo elektroniką ir nesijungti prie jokių socialinių tinklų. Dienos buvo ilgos ir vienišos, o laiką ji leisdavo padėdama Kyrylui ruošti mokyklos namų darbus. Ji stengėsi susidaryti dienotvarkę, kad būtų užimta.
„Reikia planuoti savo valandas ir minutes, kad turėtum ką veikti ir nenustotum blaškytis mintyse“, – sakė ji.
Apsigimęs komikas
Olena ir Volodymyras pirmą kartą susitiko dar vaikystėje, gerokai anksčiau nei jis tapo aktoriumi, prodiuseriu, prezidentu ir karo vadu. Jie visada buvo labai skirtingi. Jis mėgsta vaidinti, o ji mėgsta tylą ir privatumą; jis savo žodžius apipina emocijomis ir gestais, o ji atrodo pastovi ir santūri. Ji retai duoda interviu, bet sutiko susitikti su „The Guardian“ ir aptarti, kaip karo mėnesiai paveikė ją ir jos šeimą bei kaip jos vyras virto pasipriešinimo V.Putino Rusijai ikona.
O.Zelenska gimė 1978 m. pramoniniame Kryvyj Riho mieste centrinėje Ukrainoje. Jos motina buvo vyriausioji inžinierė gamykloje, o tėvas dėstė statybą technikos universitete. Jie augo kalbėdami rusiškai, bet didžiavosi, kad yra ukrainiečiai, o kai žlugo Sovietų Sąjunga, ji sakė, kad jos šeima džiaugėsi Ukrainos nepriklausomybe.
„Prisimenu jausmą, kad tai buvo teisinga, kad esame atskiri, turime savo kultūrą ir kalbą“, – sakė ji.
Ji ir V.Zelenskis mokėsi toje pačioje Kryvyj Riho mokykloje, tačiau skirtingose klasėse. Jau tada jis visada juokaudavo ir mėgo dėmesį. Ji prisimena, kad jis vaidino mokyklos spektakliuose, bet tuomet jie mažai kalbėjosi.
„Mūsų klasės buvo konkurentės – tarsi Montekiai ir Kapulečiai. Bet paskui vėl susitikome universitete ir, žinoma, visas tas kvailumas praėjo ir iš tikrųjų džiaugiesi matydamas žmones, kuriuos prisimeni iš mokyklos laikų. Taigi iš pradžių pradėjome draugauti, o paskui pradėjome susitikinėti“, – atskleidė ji. Pokalbiui nukrypus nuo karo O.Zelenska atsipalaidavo ir kalbėjo šiltai, retkarčiais nusišypsodama.
Per tuos metus, kai jie susitikinėjo, V.Zelenskis su grupe draugų buvo subūręs komedijos trupę „Kvartal 95“, pavadintą vieno iš Krivoj Riho rajonų vardu. Jie dalyvavo konkursuose visose buvusiose sovietinėse šalyse. 2003 m., tais pačiais metais, kai jie susituokė, „Kvartal 95“ pradėjo kurti televizijos laidas. O.Zelenska pradėjo dirbti scenariste, priklausė komandai, kuri rengė komedijų siužetus, kuriuos turėjo atlikti V.Zelenskis ir kiti. Šias pareigas ji ėjo daugelį metų, kartais net prisidėdavo prie scenarijų rašymo po to, kai V.Zelenskis buvo išrinktas prezidentu.
„Koks buvo komedijų rašytojo ir atlikėjo gyvenimas namuose – nesibaigiantys juokeliai?“ – klausė Sh.Walkeris.
„Taip, nesibaigiantys juokeliai. Bet kartais pavargstu nuo to juokavimo. O jis niekada nepavargsta“, – atsakė ji, meiliai šypsodamasi. Jos pasakojime prieškario V.Zelenskis skamba kaip šiltas ir geraširdis žmogus.
„Jis visada sugalvodavo juokingų dalykų. Jei mes susiginčydavome, ateidavau į darbą ir visą dieną galvodavau apie šį ginčą. Jis ateidavo į darbą, išjungdavo dramos jungiklį ir įjungdavo komedijos jungiklį, visą dieną sunkiai dirbdavo ir grįždavo namo puikios nuotaikos. Aš jam sakydavau: „Kodėl tu nekenti taip, kaip aš?“
Vėliau V.Zelenskis atliko mokytojo, kuris tampa prezidentu, vaidmenį televizijos seriale „Liaudies tarnas“, o 2018 m. pabaigoje paskelbė, kad kandidatuos į prezidentus realiame gyvenime, įregistravęs savo serialo vardu pavadintą partiją. O.Zelenska apie jo sprendimą sužinojo iš naujienų. Jis teigė tiesiog pamiršęs jai apie tai pasakyti. Atrodo, kad tai nepaprastas aplaidumas. Ar ji buvo supykusi? Nusiminusi? Pasipiktinusi? „Visas spektras emocijų“, – diplomatiškai atsakė ji.
Vis dėlto ji atskleidė, kad niekada nemėgo viešai rodyti politinio gyvenimo, o nuo tada, kai jos vyras tapo prezidentu po triuškinančios pergalės 2019 m. rinkimuose, ji stengiasi kuo mažiau rodytis viešumoje ir duoti interviu.
Iš tiesų, ji sako, kad vienas iš nedaugelio jos izoliacijos karo metu ir draudimo naudotis mobiliaisiais įrenginiais ar socialinės žiniasklaidos paskyromis pliusų buvo tai, kad ji buvo atsieta nuo nepageidaujamų atsiliepimų.
„Sunku laukti, kokia bus žmonių reakcija po kiekvieno tavo veiksmo, – sakė ji. – Per dvejus su puse metų iki karo man tai buvo emociškai sunku.“
Nėra nieko neįmanoma
Ukrainos lyderis V.Zelenskis per pastaruosius penkerius metus patyrė daugiau netikėtų gyvenimo posūkių nei dauguma žmonių per visą gyvenimą. Duodamas interviu 2020 m. jis desperatiškai stengėsi pakeisti temą nuo buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo, po to, kai pirmuosius savo darbo metus praleido įveltas į D.Trumpo apkaltą.
Tačiau jis įveikė šią dramą ir daro viską, kad įveiktų ir V.Putiną. Net aršiausi Ukrainos prezidento politiniai varžovai, kurie baiminosi, kad komedijų aktorius nėra tinkamas asmuo, galintis stoti prieš V.Putiną sunkią Ukrainai valandą, pripažino, kad šis karo lyderis yra ir drąsus, ir įkvepiantis.
O.Zelenska tvirtina, kad jos nestebina tai, koks įspūdingas buvo jos vyras. „Jis yra žmogus, kuris labiau nei bet kas kitas, kurį pažįstu, kai būdavo situacijų, kai visi sako, kad tai neįmanoma, jis visuomet viską išgyvendavo ir padarydavo, be to, sugebėdavo įkvėpti ir kitus.“
Paprašius pateikti pavyzdį, ji papasakojo istoriją, kaip kartą jos rašytojų komanda turėjo sudainuoti jam dainą, kurią jis turėjo dainuoti kaip pasirodymo dalį. Filmavimas vyko jau kitą dieną, o jie nieko neturėjo. Apie 22 val. ji nuėjo pas savo vyrą ir pasakė, kad tikriausiai jiems teks atsisakyti idėjos turėti dainą. „Jis atsakė: „Gerai, eik namo“. Jis pats atsisėdo rašyti ir po dviejų valandų daina buvo baigta. Ir ji nebuvo bloga! Jis tiesiog niekada nepasiduoda, net ir tada, kai visi aplink jį pasiduoda.“
Sunku šį palyginimą priimti rimtai: dainos rašymas komedijos siužetui vargu ar atrodo kaip pasiruošimas vadovauti šaliai per antros pagal dydį pasaulyje kariuomenės invaziją. Tačiau akivaizdu, kad ji teisi, jog kažkas jos vyro charakteryje pavertė jį netikėtai kompetentingu karo vadu. Iš dalies tai neabejotinai yra jo bendravimo įgūdžiai.
„Jis labai greitai įsimena tekstus ir gali juos pasakyti užtikrintai, – pažymėjo O.Zelenska. – Jis žino, kaip dirbti su kameromis. Jis nevaidina – jis tiesiog turi įgūdžių tai gerai daryti. Man neįtikėtinai sunku kalbėti viešai, kiekvieną kartą patiriu stresą, o jam tai natūralu.“
Geležinė disciplina
Kitas ingredientas – disciplina. Dėl jo šmaikštaus būdo ir jos griežtesnės laikysenos žmonės dažnai mano, kad ji santykiuose yra drausmintoja, o jis – atsipalaidavęs kūrybininkas. „Bet iš tikrųjų disciplina yra jo antrasis vardas, – teigė pirmoji Ukrainos ponia. – Suskamba žadintuvas, jis keliasi, valosi dantis, apsirengia ir išeina, ir tai jam užtrunka penkias minutes, o aš pusvalandį sukinėjuosi. Psichologiškai jis turi tokių savybių, kad atlaikytų stresą ir išlaikytų drausmę.“
O.Zelenska tvirtino, kad, gana netikėtai, per pastaruosius mėnesius nepastebėjo jokių jo nuotaikos pokyčių.
„Ar tai reiškia, kad jis viską kaupia savyje? Ar visas stresas atsilieps karui pasibaigus?“ – klausė žurnalistas.
„Aš nerimauju ne dėl jo psichologinės, o dėl fizinės sveikatos – jis visada suserga po sunkių laikotarpių. Jis atsipalaiduoja, o tada eina ir užsikrečia virusu ar dar kuo nors. Šiuo atžvilgiu stengiuosi juo rūpintis, bet, kaip ir visi vyrai, jis nemėgsta tikrintis temperatūros ar kraujospūdžio. Tačiau aš stengiuosi su juo susikalbėti, keldama scenas“, – juokavo O.Zelenska.
Pirmoji ponia – keistas vaidmuo
O.Zelenska pripažįsta, kad „pirmoji ponia“ yra keistas vaidmuo: tai pareigybė, kurią apibrėžia vyro darbas, neturinti jokių oficialių galių ir nuolat vertinama dėl jos išvaizdos ir aprangos. Nepaisant to, ji mano, kad verta išnaudoti jos teikiamą švelniąją galią, ir praėjusiais metais Kijeve net surengė „Pirmųjų ponių ir ponų viršūnių susitikimą“.
Į šią kelionę vyko dešimt pirmųjų damų, tarp jų Turkijos pirmoji ponia Emine Erdogan ir Brazilijos pirmoji ponia Michelle Bolsonaro, tačiau šiemet ji tikisi pakartoti aukščiausiojo lygio susitikimą internetiniu formatu. Kadangi tiek daug šalių nori parodyti solidarumą Ukrainai, gali būti, kad bus surengtas didesnis šou.
Pastarosiomis savaitėmis O.Zelenska dažnai kalbėjosi su kai kuriais tuomet užmegztais kontaktais, taip pat su kitomis pirmosiomis damomis. Praėjus 10 savaičių po karo pradžios ji pirmą kartą viešai pasirodė ir susitiko su JAV pirmąja ponia Jill Biden, ir ši pora apžiūrėjo mokyklą Ukrainos tolimuosiuose vakaruose, susitiko su tais, kurie pabėgo nuo konflikto rytuose.
„Buvo drąsu iš jos pusės atvykti. Ji buvo nepaprastai empatiška ir labai domėjosi istorijomis, kurias žmonės pasakojo“, – taigė O.Zelenska. Kiti pokalbiai vyko telefonu. Brigitte Macron pasisiūlė padėti atstatyti mokyklą. Prieš susitikimą ji vaizdo skambučiu kalbėjosi su Belgijos karaliene Mathilde, kuri taip pat yra psichologijos profesorė ir turi patarimų dėl reabilitacijos programų.
„Ukrainiečiai nėra įpratę prašyti psichologų pagalbos, – sakė O.Zelenska. – Esame linkę ignoruoti depresiją ar nerimą. Turime surengti didelę reklaminę kampaniją ir pasakyti žmonėms, kad jie nėra kalti, jei jiems reikia psichologinės pagalbos.“
Šiam klausimui ji daug dėmesio skyrė dar prieš karą, ir nors kai kurie kiti jos projektai, pavyzdžiui, sveikesnio maitinimo mokyklose diegimas, atrodo, tapo ne tokie aktualūs, kai ant kortos pastatyta milijonų ukrainiečių išlikimo problema, psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo klausimas dar niekada nebuvo toks aktualus.
Lyginant su daugeliu ukrainiečių, O.Zelenska pastaraisiais mėnesiais gyveno lengvai, tačiau karas atsiliepė ir pirmajai šeimai. „Mano sūnus man pasakė: „Mama, žinai, aš tiesiog noriu pamatyti savo draugus. Aš jų taip ilgai nemačiau. Tris mėnesius žaidžiau tik su šunimis ir asmens sargybiniais.“ Jos dukra nesustojo mokytis ir tikisi rugsėjį pradėti studijuoti universitete, tačiau ji, kaip ir milijonai ukrainiečių, praleido daugybę pamokų, nes karas prasidėjo po dvejus metus trukusių pertraukų dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos.
„Kiekvienam ukrainiečiui dabar tenka didžiulė psichologinė našta, – pažymėjo O.Zelenska. – Pusė mūsų gyventojų gyvena atskirai nuo savo šeimų. Žinoma, dauguma mūsų niekada anksčiau nėra gyvenę tokiomis sąlygomis. Kol kas daugiausia dėmesio skiriama rusams nugalėti, bet kai karas baigsis, reikės didelės tautos gydymo programos. Niekam nereikia šalies, kuri laimėjo, kuri kovojo už savo teritoriją, bet kurioje gyvena žmonės, negalintys normaliai gyventi, funkcionuoti ar auginti savo vaikų. Mūsų laukia dideli pavojai.“
Pokalbiui sugrįžus į dienas prieš karą, kai amerikiečių žvalgyba skelbė vis labiau įspejančius pranešimus apie V.Putino ketinimus, o V.Zelenskis sakė ukrainiečiams nepanikuoti, žurnalistas paklausė, ar tomis dienomis jis jautė spaudimą ir ar grįžęs namo jis kankinosi jausdamas, kad galbūt turėtų perspėti ukrainiečius ruoštis karui.
„Ne, žinoma, kad ne. Iš visų pusių sklido skirtinga informacija“, – atsakė ji šiek tiek susierzinusi. – Žinoma, namuose su manimi niekas nesidalijo karinėmis paslaptimis.“
Tačiau tai, kad prezidentas ir jo žmona invazijos naktį miegojo namuose, daug ką pasako. Ar jie tikrai nemanė, kad karas įmanomas, nepaisant visų perspėjimų?
„Sąžiningai? Ne. Negalėjau patikėti, kad tai įvyks. Net paso nebuvau pasiruošusi.“
Ji prisimena, kad vasario 23-ają, dieną prieš invaziją, ji savo kabinete surengė susitikimą su paaugliais apie psichikos sveikatą. Tą dieną taip pat buvo šeimos asmeninio sargybinio Jaroslavo gimtadienis, prisiminė ji.
O.Zelenska pasakojo, kad tą paskutinę dieną prieš karą, kai kurie žmonės biure kalbėjosi apie avarinių lagaminų pakavimą, jei karas tikrai prasidėtų, ir ji užsirašė, kad tai padarys kitą dieną. Galiausiai ji taip ir padarė, buvo susikrovusi vieną lagaminą, kai lauke pasigirdo trenksmai.
Trumpi susitikimai
Dabar O.Zelenska jaučiasi galinti praleisti šiek tiek laiko Kijeve, tačiau toli gražu nėra tikra, kad prezidento šeima nebėra rusų taikinys. „Kai matai, kokius siaubingus nusikaltimus jie įvykdė, pagalvoji, kad galbūt jie tikrai gali viską“, – neslėpė nerimo.
Todėl ji nutylėjo tai, kur dabar gyvena, bet pripažino, kad dabar ji negali gyventi kartu su savo vyru, tačiau dabar jie bent jau gali matytis. Pirmąjį jų susitikimą po visų tų savaičių ji apibūdino tipiškai santūriai.
„Mes apsikabinome, pasisveikinome ir paklausėme vienas kito, kaip laikomės. Vaikai buvo čia ir kurį laiką laikėsi įsikibę į jį. Dabar mes galime retkarčiais pamatyti vienas kitą, o jie gali fiziškai paliesti savo tėtį. Tai šiek tiek palengvina situaciją.“
Vėliau, kai O.Zelenska pozavo ant administracinio pastato laiptų, Ukrainos prezidentas, gniauždamas saują dokumentų ir apsuptas kareivių, skubėjo į susitikimą. Jis sustojo apsikeisti keliais žodžiais su savo žmona ir skubiai ją pabučiavo. Kai jis atsitraukė, jie dar akimirką laikė vienas kito rankas, o tada jis vėl nuskubėjo. Tokie trumpalaikiai susitikimai juos lydi ir dabar.
„Tikėjomės, kad netrukus galėsime matytis dažniau, bet kol kas nematau tokios galimybės“, – pripažino O.Zelenska. Kol tęsiasi V.Putino karas, jos šeimai, kaip ir milijonams kitų ukrainiečių šeimų, lemta likti padalytai į dvi dalis.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
