Zaporožėje – nerimas dėl rusų bombardavimų ir artėjančių okupantų

Iš Zaporožės, kur dar prieš pusmetį buvo 0,7 mln. gyventojų, karas išginė trečdalį žmonių. Baimė pagrįsta: 60 proc. Zaporožės regiono užėmę rusai siekia užvaldyti visą sritį.

Zaporožės centre esančiame parke skulptūros smėlio maišais yra saugomos nuo bombardavimų.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožės centre esančiame parke skulptūros smėlio maišais yra saugomos nuo bombardavimų.<br>E.Butrimo nuotr.
Daržovių pardavėjas S.Nikiforovas gailisi, jog okupantai Melitopolio ir Chersono ūkininkus verčia naikinti užaugintą derlių.<br>E.Butrimo nuotr.
Daržovių pardavėjas S.Nikiforovas gailisi, jog okupantai Melitopolio ir Chersono ūkininkus verčia naikinti užaugintą derlių.<br>E.Butrimo nuotr.
Buvusi Melitopolio merijos atstovė spaudai Svetlana Ustimenko piktinasi dėl okupantų pagrobtos iš muziejaus aukso dirbinių kolekcijos.<br>E.Butrimo nuotr.
Buvusi Melitopolio merijos atstovė spaudai Svetlana Ustimenko piktinasi dėl okupantų pagrobtos iš muziejaus aukso dirbinių kolekcijos.<br>E.Butrimo nuotr.
Šis paminklas, skirtas Afganistane bei kituose „lokaliniuose karuose“ žuvusiems kariams, greičiausiai bus pervadintas į „žuvusiems su Rusijos okupantais“.<br>E.Butrimo nuotr.
Šis paminklas, skirtas Afganistane bei kituose „lokaliniuose karuose“ žuvusiems kariams, greičiausiai bus pervadintas į „žuvusiems su Rusijos okupantais“.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožės geležinkelio stotį saugojantys kariškiai leido nufotografuoti vien stoties iškabą.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožės geležinkelio stotį saugojantys kariškiai leido nufotografuoti vien stoties iškabą.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožė dabar gyvena santūriai: uždaryti teatrai ir muziejai, nedaug veikiančių kavinių, nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip toliau nuo fronto esančiuose Ukrainos miestuose.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožė dabar gyvena santūriai: uždaryti teatrai ir muziejai, nedaug veikiančių kavinių, nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip toliau nuo fronto esančiuose Ukrainos miestuose.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožė dabar gyvena santūriai: uždaryti teatrai ir muziejai, nedaug veikiančių kavinių, nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip toliau nuo fronto esančiuose Ukrainos miestuose.<br>E.Butrimo nuotr.
Zaporožė dabar gyvena santūriai: uždaryti teatrai ir muziejai, nedaug veikiančių kavinių, nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip toliau nuo fronto esančiuose Ukrainos miestuose.<br>E.Butrimo nuotr.
Parduotuvių vitrinos apkaltos apsauginėmis plokštėmis.<br>E.Butrimo nuotr.
Parduotuvių vitrinos apkaltos apsauginėmis plokštėmis.<br>E.Butrimo nuotr.
Pabėgėlių vaikai skaitinami piešti, tikintis, kad taip jie užsimirš patirtus sukrėtimus.<br>E.Butrimo nuotr.
Pabėgėlių vaikai skaitinami piešti, tikintis, kad taip jie užsimirš patirtus sukrėtimus.<br>E.Butrimo nuotr.
Šiame humanitarinės pagalbos centre Zaporožėje yra aptarnaujami vien pabėgėliai iš Melitopolio.<br>E.Butrimo nuotr.
Šiame humanitarinės pagalbos centre Zaporožėje yra aptarnaujami vien pabėgėliai iš Melitopolio.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Specialiai lrytas.lt, Zaporožė

Jul 14, 2022, 6:01 AM

Derlingomis stepėmis garsėjanti Zaporožės sritis ribojasi su Donecko bei Chersono regionais, kurių didelėje dalyje jau taip pat įsitvirtino okupantai.

Būtent į šeštą pagal dydį Ukrainos miestą Zaporožę karo pradžioje iš mūšių apimto Mariupolio spruko jo gyventojai ir čia buvo įkurtas specialus jų priėmimo ir centras. Tokia iškaba ant durų kabo ir dabar, tačiau šalia yra prierašas, kad centras nebeveikia: mat okupantai vėliau neleido Mariupolio gyventojams bėgti į Zaporožę, o prievarta juos gabeno į Rusijos teritoriją.

Bet dabar Zaporožėje visu pajėgumu veikia pabėgėlių centras žmonėms, pasitraukusiems iš antro pagal dydį šio regiono miesto Melitopolio.

Šalia Azovo jūros esantis Melitopolis, kuriame iki karo gyveno 150 tūkst. žmonių, yra vadinamas vartais į Krymą, todėl šį miestą Rusijos daliniai okupavo jau pirmą karo dieną. Daugumai Melitopolio merijos darbuotojų pavyko pabėgti į Zaporožę ir dabar jie visi dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.

Buvusi merijos atstovė žiniasklaidai Svetlana Ustimenko papasakojo, jog išvykti iš okupuotos teritorijos yra visokeriopai trukdoma. Išvažiuoti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoj įprastos pusantros valandos kelionės į už 125 km esančią Zaporožę tenka keliauti tris keturias paras.

Mat yra daug kontrolės punktų, kurie specialiai dirba tik dvi valandas per parą, tad reikia likti naktį laukuose miegoti mašinose arba grįžti atgal į Melitopolį. Be to, rusų kareiviai dėl menkiausios prasimanytos priežasties atsisako praleisti civilius, nes nori, kad ukrainiečiai liktų gyventi okupuotoje teritorijoje.

Bet užgrobtuose regionuose jau nebeveikia Ukrainos mobilusis ryšys, o televizija rodo vien rusiškus kanalus. Rusų kariai blokpostuose tikrina gyventojų telefonus ir jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, vežasi perauklėjimo paskaitai, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms.

Vis dėlto okupantus esą remia mažuma gyventojų, o dauguma laukia ukrainiečių karių išvadavimo.

S.Ustimenko labai apgailestavo, kad okupantai iš Melitopolio kraštotyros muziejaus pagrobė ir išgabeno į Maskvą labai vertingus antikinius aukso dirbinius, rastus tose apylinkėse.

Moteris piktinosi ir tuo, jog Melitopolyje žmonės yra priversti už maisto produktus mokėti du tris kartus brangiau nei Zaporožėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos teritorijos.

Tačiau ten gerokai pigesnės daržovės ir uogos, nes jas uždrausta išvežti parduoti iš okupuotos teritorijos. Melitopolio ūkininkai savo derliumi aprūpindavo pusę Ukrainos, o dabar viskas pūva nesuvartota.

Zaporožėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų yra daugybė, o išvežti parduoti neleidžiama“, – piktinosi S.Ustimenko.

„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų ir agurkų derlių, man tiesiog kumščiai gniaužiasi iš pykčio“, – sakė tokias gėrybes Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas.

Du dešimtmečius šiuo verslu užsiimantis S.Nikiforovas nepamena tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka pardavinėti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš šiuo metu Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių daržininkyste ir sodininkyste.

„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporožėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti šias gėrybes kainos pas mus rekordiškai pakilo. Žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – kalbėjo S.Nikiforovas.

Vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšius sugebėdavo derlių išgabenti į gretimus regionus, tačiau vėliau kontrolė buvo sugriežtinta: teko iš sunkvežimių trešnes bei braškes pilti į griovius.

„Man nepaprastai gaila tų ūkininkų – jie juk dirbo nepaisydami aplink krintančių bombų, o še tau, visas derlius šuniui ant uodegos“, – keikėsi S.Nikiforovas.

Tai, kad Zaporožė yra pafrontės miestas, pasijuto jau geležinkelio stotyje. Čia visi keleiviai privalėjo stoti į eilę ir buvo kruopščiai tikrinami dokumentai, daiktai bei peržiūrimi telefonų įrašai, nuotraukos.

Taip karo pradžioje buvau tikrinamas atvykęs traukiniu į Kijevą, nes sostinė tada labai baiminosi, kad Maskva gali siųsti diversantus. Odesoje bei Dnipre, iš kur atvažiavau į Zaporožę, skrupulingų patikrų nebuvo, mat frontas nuo tų miestų yra tolėliau.

Per mano viešnagės Zaporožėje pusdienį beveik nuolat aidėjo oro pavojaus sirenos, nors sprogimų nesigirdėjo.

Gatvėje užkalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporožė yra tapusi neįveikiama. Užėmimą apsunkins ne tik geri gynybos įtvirtinimai, bet ir tai, jog į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o susprogdinus tiltus tai padaryti bus per sunku.

Anot Andrejaus, zaporožiečių ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, mat Kremlius netesėjo vietos kazokams duoto pažado neriboti jų laisvės. Zaporožė garsi visoje Europoje dėl Viduramžiais čia egzistavusios karinės kazokų valstybės, pavadintos seče – šis žodis reiškia lagerį, stovyklą.

Į sečę būrėsi ukrainiečiai, atsisakantys tarnauti gretimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, nenorintys tapti beteisiais baudžiauninkais. Vėliau prie ukrainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių – LDK, Lenkijos karalystės, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Vengrijos, Krymo.

Pirmoji sečė 1552 m. įsikūrė Chorticės saloje dabartinio Zaporožės miesto pakraštyje. Tuo metu Zaporožės žemės priklausė LDK, kuri po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo išsiplėtė net iki Juodosios jūros.

Zaporožės stepes LDK valdė tik formaliai, mat nei vieniems lietuviams, nei vėliau kartu su Lenkijos karalyste nepavyko perimti tos teritorijos visiškos kontrolės. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos laukinėmis žemėmis, nes jose bastėsi ir plėšikavo kas tik nori.

Kontroliuoti Zaporožės apylinkes buvo ypač sunku, mat Dniepro upė čia 80 km teka per slenksčius ir krioklius, o salose įsikūrę asmenys jautėsi nepasiekiami. Nuo tų krioklių yra kildinamas ir Zaporožės pavadinimas, kuris reiškia „už slenksčių“.

Zaporožės sečė dėl įvairių sumetimų kas keliasdešimt metų buvo perkėlinėjama ir iš viso buvo įsikūrusi aštuoniose vietovėse. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais kazokai įgijo didelę karinę patirtį, ir tapo pageidautinais samdiniais Abiejų Tautų Respublikai (ATR).

Tačiau kazokams ATR nesuteikė norimų politinių teisių ir Zaporožės sečė vėliau pasirinko draugystę su carine Maskva. Ši juos pasitelkė tiek kovai su ATR, tiek kituose karuose.

Vis dėlto Rusijos caras Petras l Zaporožės sečę 1709 m. uždarė ir iškėlė į kitą regioną, o 1775 m. po pergalingo karo su Turkija carienė Jekaterina II sečę išvis likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.

Zaporožės sečės vietoje 1770 m. iškilo Rusijos tvirtovė. Gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku, taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį rusų generolą Aleksandrą Golicyną.

Zaporože miestas buvo pavadintas tik 1921 m. Sovietmečiu Zaporožė tapo svarbiu pramonės centru, ir jo gyventojų ėmė sparčiai gausėti.

Čia iškilo Dnepropetrovsko hidroelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, o šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė. Ją prieš kelis mėnesius užgrobė okupantai.

Zaporožė dabar gyvena santūriai: uždaryti teatrai ir muziejai, nedaug veikiančių kavinių, nėra tokio šurmulio ir atsipalaidavimo kaip toliau nuo fronto esančiuose Ukrainos miestuose Lvove, Odesoje, Dnipre – bombardavimų grėsmė juntama nuolat.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.