„Mes apkabiname, šypsomės, o tada jie grįžta“: iš karo fronto grįžę ukrainiečių kariai pasidalijo išgyvenimais

Sudegę miškai ir sudegę miestai. Ginklo broliai su nupjautomis galūnėmis. Bombardavimas toks negailestingas, kad vienintelė galimybė – gulėti tranšėjoje, laukti ir melstis.

Ukrainiečių karė Marija.<br>AP/Scanpix nuotr.
Ukrainiečių karė Marija.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>ZUMA Press/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jul 15, 2022, 9:25 PM

Ukrainos kariai, grįžę iš fronto linijų Rytų Ukrainos Donbaso regione, kur Rusija vykdo įnirtingą puolimą, apibūdina apokaliptinį gyvenimą, virtusį žiauriu išsekimo karu.

Naujienų agentūrai „The Associated Press“ kai kurie kariai skundėsi chaotiška organizacija ir psichikos sveikatos sutrikimais, kuriuos sukėlė nesiliaujantis apšaudymas. Kiti kalbėjo apie aukštą moralę, kolegų didvyriškumą ir pasiryžimą tęsti kovą.

30-metis Ukrainos nacionalinės gvardijos bataliono „Svoboda“ antrasis vadas leitenantas Volodymyras Nazarenka, buvo su kariais, kurie pasitraukė iš Severodonecko pagal kariuomenės vadų įsakymą. Per mėnesį trukusį mūšį rusų tankai sunaikino visas galimas gynybines pozicijas ir miestą, kuriame prieš karą gyveno 100 000 gyventojų ir pavertė jį „sudegusia dykuma“.

„Jie mus apšaudė kiekvieną dieną. Nenoriu meluoti, bet pabūklai taikėsi į kiekvieną pastatą, – sakė V.Nazarenko. – Miestas buvo metodiškai lyginamas su žeme.“

Kai birželio 24 d. buvo duotas įsakymas pasitraukti, ukrainiečiai buvo apsupti iš trijų pusių ir rengė gynybą iš chemijos gamyklos, kuri taip pat buvo prieglobstis civiliams.

„Jei kur nors ir buvo pragaras žemėje, tai tik Severodonecke“, – sakė V.Nazarenkos bataliono karys Artemas Rubanas. – Mūsų vaikinų vidinė stiprybė leido jiems išlaikyti miestą iki paskutinės akimirkos.“

„Tai nebuvo žmogiškos sąlygos, kuriomis jiems teko kovoti. Sunku jums čia tai paaiškinti, ką jie jaučia dabar ir kaip ten buvo, – kalbėjo A.Rubanas, mirksėdamas saulės šviesoje. – Jie ten kovojo iki galo. Užduotis buvo sunaikinti priešą, kad ir kas nutiktų.“

V.Nazarenko, kuris taip pat kovojo Kijeve ir kitose rytuose po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, ukrainiečių operaciją Severodonecke laiko „pergale“, nepaisant rezultato. Jis sakė, kad gynėjams pavyko apriboti aukų skaičių ir kartu daug ilgiau, nei tikėtasi, stabdyti Rusijos puolimą, taip išeikvojant Rusijos išteklius.

„Jų kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių, o jų puolimo potencialas buvo sunaikintas“, – sakė jis.

Ir leitenantas, ir jo karys išreiškė įsitikinimą, kad Ukraina atgaus visas okupuotas teritorijas ir nugalės Rusiją. Jie tvirtino, kad moralė išlieka aukšta. Kiti kariai, kurių dauguma iki invazijos neturėjo jokios kovinės patirties, dalijosi pesimistiškesniais pasakojimais, reikalaudami anonimiškumo arba kalbėdami apie savo patirtį naudojo tik vardus.

Oleksijus, Ukrainos kariuomenės narys, 2016 m. pradėjęs kovoti su Maskvos remiamais separatistais, ką tik grįžo iš fronto sunkiai šlubuodamas. Jis sakė, kad buvo sužeistas mūšio lauke Zolotėje, mieste, kurį galiausiai taip pat užėmė rusai.

„Per televiziją rodo gražius fronto linijų, solidarumo, kariuomenės vaizdus, tačiau tikrovė yra visai kitokia“, – sakė jis.

Jo batalionui per kelias savaites pradėjo trūkti amunicijos, sakė Oleksijus. Vienu metu nesiliaujantis apšaudymas neleido kareiviams atsistoti tranšėjose, pasakojo jis, ant jo ištinusio veido matėsi nuovargis.

Aukšto rango prezidento padėjėjas praėjusį mėnesį pranešė, kad kasdien žūsta nuo 100 iki 200 Ukrainos karių, tačiau šalis nepateikė bendro žuvusiųjų skaičiaus. Oleksijus teigė, kad per pirmąsias tris kovos dienas jo dalinys neteko 150 vyrų, daugelis jų – dėl kraujo netekimo.

Dėl nesiliaujančių bombardavimų sužeisti kariai buvo evakuojami tik naktį, o kartais jų tekdavo laukti iki dviejų parų, sakė jis.

„Vadams nerūpi, kad esi psichologiškai palūžęs. Jei turi veikiančią širdį, jei turite rankas ir kojas, turi grįžti atgal“, – pridūrė jis.

Marija, 41 metų būrio vadė, kuri į Ukrainos kariuomenę įstojo 2018 m. po to, kai dirbo teisininke, paaiškino, kad pavojaus ir nepatogumų lygis gali labai skirtis priklausomai nuo padalinio vietos ir prieigos prie tiekimo linijų.

Fronto linijos, egzistuojančios nuo 2014 m., kai prasidėjo konfliktas su prorusiškais separatistais, yra labiau statiškos ir nuspėjamos, o vietos, tapusios mūšių laukais po to, kai Rusija pasiuntė savo karius įsiveržti, yra „kitas pasaulis“, sakė ji.

Marija, saugumo sumetimais nenorėjusi atskleisti savo pavardės, sakė, kad jos vyras šiuo metu kovoja tokioje „karštojoje vietoje“. Visi pasiilgsta savo artimųjų ir nerimauja dėl jų, ir nors tai kelia nerimą, jos pavaldiniai išlaikė gerą nuotaiką, sakė ji.

„Esame kazokų palikuonys, esame laisvi ir drąsūs. Tai yra mūsų kraujyje, – sakė ji. – Mes ketiname kovoti iki galo.“

Kiti du AP kalbinti kariai – buvę biurų darbuotojai Kijeve, neturintys jokios ankstesnės kovinės patirties – sakė, kad vos baigę pradinį mokymą buvo išsiųsti į fronto liniją rytuose. Jie teigė pastebėję „siaubingą organizaciją“ ir „nelogiškų sprendimų priėmimą“.

28 metų buvęs mokytojas Slovjanske, kuris „niekada neįsivaizdavo“, kad kovos už savo šalį, Ukrainos mūšio laukus apibūdino kaip visiškai kitokį gyvenimą su kitokia vertybių sistema ir emociniais pakilimais bei nuosmukiais.

„Yra džiaugsmo, yra liūdesio. Viskas persipina“, – sakė jis.

Draugystė su kolegomis suteikia šviesių dėmių. Tačiau jis taip pat matė, kaip kolegos kariai pasiduoda dideliam nuovargiui, tiek fiziniam, tiek protiniam, ir jiems pasireiškia potrauminio streso sutrikimo simptomai.

„Sunku gyventi nuolatinėje įtampoje, nemiegant ir prastai maitinantis. Savo akimis matyti visas tas baisybes – žuvusiuosius, nuplėštas galūnes. Mažai tikėtina, kad kieno nors psichika gali tai atlaikyti“, – sakė jis.

Tačiau ir jis tvirtino, kad motyvacija ginti savo šalį išlieka.

„Esame pasiruošę ištverti ir kovoti sukandę dantis. Kad ir kaip būtų sunku ir sunku, – sakė mokytojas, kalbėdamas iš žvejybos parduotuvės, kuri buvo paversta kariuomenės paskirstymo centru. – Kas apgins mano namus ir mano šeimą, jei ne aš?“

Slovjansko mieste esantis centras aprūpina vietos karinius dalinius įranga ir atsargomis, o kariams suteikia vietą, kur jie gali trumpam atsikvėpti nuo fizinio krūvio ir mūšio siaubo.

43 metų šokių choreografė Tetiana Chimion centrą įkūrė prasidėjus karui. Ji sako, kad pro jį praeina įvairūs kariai – nuo patyrusių specialiųjų pajėgų karių ir karo užgrūdintų veteranų iki civilių karių, kurie tik neseniai įstojo į kariuomenę.

„Gali būti ir taip: pirmą kartą jis ateina, plačiai šypsosi, gali būti net drovus. Kitą kartą jis ateina, o jo akyse – tuštuma, – sakė T.Chimion. – Jis kažką išgyveno ir yra kitoks“.

Už jos sėdi grupė jaunų ukrainiečių karių, rotacijos būdu grįžtančių iš fronto linijos, ir dalijasi anekdotais bei pica. Už kelių kilometrų girdimas artilerijos dundesys.

„Dažniausiai jie tikisi, kad bus geriau. Taip, kartais jie atvyksta šiek tiek liūdni, bet mes tikimės, kad čia pakelsime jų nuotaiką“, – vylėsi T.Chimion. – Mes apkabiname, šypsomės vienas kitam, o tada jie grįžta į laukus.“

Sekmadienį Rusijos pajėgos užėmė paskutinę Ukrainos tvirtovę Luhansko srityje ir suintensyvino raketų smūgius į Donecko sritį, kurioje yra Donbaso centras.

Parengta pagal AP inf.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.