„Sky news“ pateikė vieno vyro, sprendžiančio šiuos klausimus, istoriją, su kuria susiduria milijonai ukrainiečių.
Kai Oleksijus planuodavo kelionę iš savo namų okupuotame Chersono regione, jis pasiruošdavo kelionei „legendą“ – personažą, kuris padėdavo jam išvengti įtarimų Rusijos kontrolės punktuose.
Jis pastebėjo, kad geriausiai jam sekėsi vaidinti pagyvenusį rusų ūkininką.
Jis pasiimdavo rekvizitus, kuriais galėjo paremti savo istoriją: atmintuką su rusiškomis dainomis, kurias galėjo groti savo furgone, kastuvą ir traktoriaus vairuotojo pažymėjimą. Be abejo, jam padėjo ir tai, kad jis gimė Rusijoje.
Tai pravertė per pirmus tris okupacijos mėnesius, kai jis vykdė užduotis, padėdamas savo bendruomenei, įskaitant maisto produktų pristatymą ir vaistų dalijimą.
Didžiulė baimė
Į Oleksijaus kaimo apylinkes rusai persikėlė praėjus kelioms dienoms po to, kai vasario pabaigoje įsiveržė į pietų Ukrainą.
„Pirmąją savaitę po rusų invazijos mes neišėjome iš savo namų, – sakė jis „Sky News“. – Jaučiau didžiulę baimę, gyvulišką baimę dėl savo gyvybės, šeimos, draugų ir kaimynų.“
Ši baimė netrukus virto pykčiu dėl Rusijos invazijos – šalies, kurioje Oleksijus praleido vaikystę prieš persikeldamas į Chersoną, kur mokėsi jūreivystės koledže. Pyktis paskatino jį pirmą kartą išeiti iš namų, važiuoti į maisto prekių parduotuvę ir į savo ūkį, kuriame augino uogas.
Laikui bėgant jis darė daugiau – vežiojo sveikatos priežiūros darbuotojus ir pristatinėjo atsargas. Kelionėse tekdavo kirsti Rusijos kontrolės postus.
Tai, kad jis mokėjo rusų kalbą, jam padėjo šiuose susitikimuose, tačiau jis žinojo, kad jo telefonas gali tapti jo pražūtimi. Oleksijus pradėjo siųsti informaciją apie Rusijos karines pozicijas, kurias pastebėdavo kelionių metu, į „Telegram“ kanalą, priklausantį Ukrainos saugumo tarnybai.
Į kurį kelį šauti?
„Aš kruopščiai ruošiausi pravažiavimui pro kontrolės postus, valydamas savo telefoną: Ištryniau Viber, Telegram, Signal, YouTube, visas nuotraukas ir vaizdo įrašus, išvaliau užklausas Google. Bet jei telefoną patikrintų specialistai, jie tikrai ką nors rastų“, – prisiminė ukrainietis.
Kai rusų kareiviai jo draugo telefone rado antirusišką „Facebook“ įrašą, jie daugiau nei valandai pastatė jį prie sienos ir klausinėjo, į kurį kelį jis norėtų būti pašautas.
Galiausiai kareiviai paleido vyrą, tačiau tai buvo įspėjimas Oleksijui.
Jis taip pat pradėjo girdėti istorijas apie rusų kareivius, įeinančius į žmonių namus ieškoti ginklų ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veteranų. Sklido gandai, kad kaimyninėje Zaporožės srityje rusai reikalauja, kad ūkininkai užregistruotų pas juos savo žemės sklypus. Neilgai trukus kareiviai apsilankė Oleksijaus ūkyje.
„Didelis šarvuotas sunkvežimis „Kamaz“, paskui kurį važiavo šarvuotas transporteris, įvažiavo tiesiai į mano kiemą... Iš automobilio išlipo aštuoni kareiviai su kulkosvaidžiais. Vienas jų priėjo prie manęs ir mandagiai paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad prieš jiems atvykstant buvo daug geriau“, – pasakojo Oleksijus.
Rusai buvo pasiklydę ir ieškojo medžiotojo, turinčio duomenų apie ginklų savininkus toje vietovėje.
Tačiau šie susidūrimai nesustabdė jo pasipriešinimo veiksmų.
Pavyzdžiui, kai moralė jo kaime smuko, valydamas automobilį jis įjungė garso sistemą, kad užtrauktų ukrainiečių liaudies dainą, tapusią pasipriešinimo himnu.
„Labai garsiai įjungiau „Oi u luzi chervona kalyna“ ir atidariau dureles, kad ją girdėtų aplinkiniai. Mano kaimynai to nesitikėjo, nes tai buvo pavojingas žingsnis, jei rusai išgirstų. Bet tai suveikė, pakėlė nuotaiką kaimynystėje“, – džiaugėsi vyras.
„Mano kantrybė išseko“
Nepaisant Oleksijaus noro priešintis okupacijai, jo šeima, įskaitant užsienyje gyvenančius sūnų ir marčią, ragino jį ir jo žmoną Svetlaną palikti okupuotą zoną.
Tačiau Svetlanai reikėjo priežiūros, o jo ūkyje, kurį jis sukūrė per 13 metų, visą darbo dieną dirbo penki žmonės. Jis nerimavo dėl jų ateities.
„Tikėjausi, kad truputį apsišarvuosime kantrybe ir galėsime išsaugoti darbuotojus ir augalus. Tačiau kiekvieną dieną darėsi vis blogiau ir neramiau. Draugų ir pažįstamų kratos, grasinimai sušaudyti už kokią nors frazę susirašinėjime, ryšių nutraukimas. Mano kantrybė išseko“, – teigė Oleksijus.
Gegužės pabaigoje Oleksijus pradėjo planuoti pabėgimą, tikėdamasis prisijungti prie maždaug 50 proc. žmonių iš Chersono, kurie tuo metu jau buvo pabėgę į kitas Ukrainos dalis ir už jos ribų.
Jis žinojo apie „Telegram“ grupes, kuriose buvo dalijamasi patarimais, kaip išvykti iš okupuotos zonos, ir informacija, kur yra Rusijos kontrolės punktai.
Planuojant kelionę, viena iš Oleksijaus darbuotojų kreipėsi į jį su prašymu – ji norėjo, kad jis į kelionę pasiimtų jos vyrą ir du vaikus. Tačiau jos vyras buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veteranas, vienas iš tų žmonių, kurių ieškojo rusai, o jo mikroautobusas jau buvo pilnas.
Oleksijus turėjo priimti dar vieną sprendimą: padėti draugui ir galbūt rizikuoti savo gyvybe ar pirmenybę teikti savo ir savo šeimos kelionei.
„Buvo beprotybė imti kitą žmogų ir du vaikus. Ilgai kalbėjomės; nežinojau, kaip pasakyti, kad automobilyje neturiu vietos. Pradėjome aptarinėti, ką daryti, jei jis būtų sulaikytas kontrolės punkte. Ji verkė, prašė išgelbėti vaikus ir nuvežti juos pas giminaičius. Iki šiol negaliu pamiršti tų verksmų... Apskritai supratau, kad važiuosime visi kartu, velniop daiktus, kaip nors susispausime“, – tvirtino Oleksijus.
Oleksijus jau buvo pažadėjęs nuvežti tris sveikatos priežiūros darbuotojas ir du jų vaikus, dabar į jo mikroautobusą turėjo sutilpti 11 žmonių.
„Mano prašymai, kad žmonės pasiimtų ne daugiau kaip po vieną krepšį vienam žmogui, nuėjo perniek, daiktų buvo kalnas“, – prisiminė Oleksijus.
Vietos užteko ir paskutiniam keleiviui, katinui Otisui, kuris, įmestas į vidų, peršliaužė per antklodžių ir maišų jūrą.
Birželio 2 d. išvykę į kelionę, jie judėjo į rytus, link fronto linijos Vasiljevkoje, esančios už kiek mažiau nei 300 kilometrų.
Maršrute buvo apie 25 kontrolės punktai, o Oleksijus pasirūpino, kad per radiją skambėtų viena mėgstamiausių V.Putino dainų, kad parodytų rusams, jog neketina kelti rūpesčių.
Niekas tiksliai nežinojo, ko tikėtis artėjant prie fronto linijos. Kai kurie žmonės pranešė, kad pervažiavo per vieną dieną, kitiems teko kelias dienas slapstytis nuo mūšių tarp kilometrus besitęsiančių automobilių eilių.
„Į Vasylivką atvažiavome 15 val. Ten susidarė eilė, o mes buvome 73-i. Buvo sudarytos grupės po 10 automobilių, reikėjo užsirašyti kiekvieno vardą, pavardę, lytį ir gimimo metus.“
Buvo šilta diena, trys žmonių kartos – ir katinas – valgė pietus ir ieškojo prieglobsčio nuo saulės, tolumoje girdėdami kovos garsus, nežinodami, kiek laiko jie užtruks.
Rusų sargybinis leido vienam iš vaikų pažaisti su jo automatiniu šautuvu, o Oleksijus paklausė, ar yra galimybė praeiti pro rusų linijas, pabrėždamas, kad jo uošvė blogai pakelia karštį.
„Manau, kad jie mus kažkaip prisiminė. Po 17 val. prasidėjo patikra, vienu metu buvo praleidžiama po 10 automobilių, prieš tai patikrinus daiktus ir dokumentus“, – pasakojimą tęsė ūkininkas.
Stebuklas kertant niekieno žemę
Jie judėjo pirmyn lydimi rusų šarvuočio ir priėjo paskutinį patikros punktą. Rusai ieškojo įrodymų, kad ant žmonių yra tatuiruočių, kurios rodytų tarnavimą Ukrainos pajėgose, ir liepė buvusiam karininkui išlipti iš mikroautobuso.
„Jis išlindo iš maišų krūvos. Jie patikrino, ar ant jo kūno nėra tatuiruočių, ir dar kartą patikrino visus pasus“, – nurodė Oleksijus.
Negalėdami žinoti, kad šis vyras tarnavo ginkluotosiose pajėgose, rusai leido grupei pravažiuoti: „Po to mes buvome laisvi ir patekome į niekieno žemę.“
Įvažiavęs į neutralią zoną tarp fronto linijų, Oleksijus spustelėjo akseleratoriaus pedalą. Tiltas per rusus ir ukrainiečius skiriančią upę buvo sugriuvęs, todėl jie pasuko aplinkkeliu, važiuodami gruntiniu keliu.
Virš galvų ėmė šaudyti artilerija, prasidėjo smarkus lietus, žemumą, kurią jie kirto, pavertęs pelke. Teko pasitelkti gaisrinį automobilį ir du karinius traktorius, priklausančius priekyje esančioms ukrainiečių pajėgoms, kad jie per pelkę pertemptų transporto priemonių karavaną.
Galiausiai jiems pavyko persikelti – Oleksijus tai pavadino stebuklu.
Peržengus Ukrainos fronto liniją, policija juos ir kitas transporto priemones konvojumi palydėjo į Zaporožę, 750 000 gyventojų turintį miestą, esantį maždaug 30 kilometrų už kovos veiksmų.
Atvykę jie užsiregistravo vietos biure, gavo arbatos ir kavos, o vietiniame vaikų darželyje, kur ant grindų buvo išdėliota daugiau kaip 100 čiužinių, gavo lovą.
Oleksijus su šeima dabar gyvena pas giminaičius Zaporožėje, o dauguma keleivių persikėlė į vakarus, į Lvovą arba Odesą.
Jis taip pat grįžo savanoriauti, padeda pristatyti įrangą Ukrainos kariams ir medicinos reikmenis Raudonajam Kryžiui Chersone.
Užaugęs Rusijoje, Oleksijus gali būti iš tų ukrainiečių, iš kurių Vladimiras Putinas tikėjosi, kad jie šiltai priims jo karius. Jo reakcija į invaziją ir pasipriešinimas rodo, kaip klydo Rusijos prezidentas.
„Aš seniai įveikiau savo baimę. Man liko tik įniršis“, – pabaigė didvyris.
Parengta pagal „Sky News“ inf.
