36 metų vidurinės mokyklos Taivane mokytojai Li Yuan-hsin keliaujant į užsienį, žmonės dažnai paklausia ar ji yra kinė. Ši jiems taria tvirtą „ne“ – ji yra taivanietė.
Li-Yuan-hsin šis skirtumas yra svarbus. Galbūt Kinija yra jos protėvių šalis, bet Taivanas yra jos gimtinė ir kaip pati apibūdina vieta, kurioje žaliuoja kalnai ir šurmuliuoja naktinės turgavietės bei egzistuoja demokratija. Vidurinėje mokykloje ji ant savo rašomojo stalo pasikabino mažą mėlyną vėliavėlę, taip išreikšdama paramą pageidaujamam politiniam kandidatui. Nuo to laiko taivanietė moteris balsavo visuose prezidento rinkimuose.
„Aš myliu šią salą“, – sakė ponia Li viename interviu. – Man patinka čia esanti laisvė.“
Susiję straipsniai
Pekinui Taivano siekis atsiriboti nuo žemyninės dalies yra pavojinga kliūtis Kinijos vyriausybės pastangoms įkalbėti arba priversti Taivaną įtraukti į savo politinę erdvę. Kinijos lyderis Xi Jinpingas spalio mėn. perspėjo dėl Tavano veiksmų, kuriuos jis laiko atsiskyrimu: „Tie, kurie pamiršta savo paveldą, išduoda tėvynę ir siekia suskaldyti šalį, nepasieks nieko gero“.
Dauguma Taivano gyventojų nėra suinteresuoti, kad juos absorbuotų komunistų valdoma Kinija. Tačiau jie taip pat nesiekia oficialios salos nepriklausomybės, norėdami išvengti karo pavojaus.
Remiantis Taipėjaus nacionalinio Čengči universiteto Rinkimų tyrimų centro apklausų duomenimis, daugiau kaip 60 proc. iš 23 mln. salos gyventojų save priskiria tik Taivanui, t. y. tris kartus daugiau nei 1992 m. Tik du procentai priskyrė save Kinijai, kai tuo tarpu prieš tris dešimtmečius rezultatas rodė 25 procentus.
Iš dalies tai susiję su kartų kaita, pavyzdžiui, 82 metų močiutė Wang Yu-lan yra viena iš mažumos, priskiriančios save kinams.
Wang Yu-lan, kuri prieš kelis dešimtmečius pabėgo iš žemyno, būti kiniete reiškia puoselėti savo kultūrines ir giminės šaknis. Ji kinų tušu piešia klasikinius peizažus bei eksponuoja juos ant savo namų sienų. Ji valandų valandas praleidžia praktikuodama erhu (dviejų stygų tradicinis kinų instrumentas). Ji pasakoja istorijas apie kraštą, kuris buvo toks mylimas, kad jos seneliai išvykdami atsivežė saują žemės. Jai vis dar įdomu, kas nutiko aukso ir sidabro luitams, kuriuos jie užkasė po šildomis plytomis Pekine.
Wang buvo devyneri, kai 1948 m. ji atsidūrė Taivane, viena iš maždaug milijono kinų, kurie pasitraukė kartu su nacionalistais per Kinijos pilietinį karą su komunistais. Sala yra maždaug už 160 kilometrų nuo Kinijos pietrytinės pakrantės, tačiau daugeliui atvykėlių ji atrodė kaip kitas pasaulis. Šimtmečius čia gyvenę kinai, kurie sudarė daugumą, kalbėjo kita tarme.
Pirmieji salos gyventojai atvyko prieš tūkstančius metų ir buvo labiau susiję su Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno tautomis nei su kinais. Europiečiai saloje buvo įkūrę prekybos postus, o Japonai salą valdė 50 metų. Wang ir kiti tremtiniai gyveno kaimuose, skirtuose iš žemyno atvykusiems karininkams ir jų šeimoms.
ASEAN ministrai įspėja: įtampa dėl Taivano gali įžiebti „atvirų konfliktų“
1971 m. Jungtinės Tautos nutraukė diplomatinius ryšius su Taipėjumi ir oficialiai pripažino komunistų vyriausybę Pekine. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė Jungtinės Valstijos ir kitos šalys, taip suduodamos smūgį Taivane gyvenusiems žemyno gyventojams.
Wang ir kiti žemyno gyventojai, kurie troško grįžti į Kiniją, Taivane visada buvo mažuma. Tačiau praėjus kelioms kartoms, tarp jų vaikų ir anūkų, šis ilgesys virto Pekino ekspansinių ambicijų baime. Vadovaujant Xi Jinpingui, Pekinas vis grėsmingiau pradėjo rodyti savo nekantrumą Taivano atžvilgiu, beveik kasdien siųsdamas karinius lėktuvus į Taivaną.
Kai 2019 m. netoliese esančiame Honkonge kilo antivyriausybiniai protestai, mokytoja Li-Yuan-hsin kasdien sekė naujienas. Ji manė, kad Pekino susidorojimas ir pilietinių laisvių naikinimas ten yra įrodymas, jog negalima pasitikėti, kad šalių susivienijimo atveju partija laikysis pažado išsaugoti Taivano autonomiją.
Li-Yuan-hsin atsargumas tik dar labiau sustiprėjo prasidėjus pandemijai. Pekinas ir blokavo Taivano narystę tarptautinėse grupėse, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijoje, o tai – aiškus ženklas, kad komunistų partija politiką vertina labiau nei žmones.
„Mes mąstome kaip taivaniečiai“, – sakė Li-Yuan-hsin. – Mums nereikia skelbti nepriklausomybės, nes iš esmės jau esame nepriklausomi.“
Šis kylantis pasitikėjimas kartu su salos ryžtingai puoselėjama demokratija apibrėžia šiuolaikinį Taivano indentitetą. Daugeliui Taivano jaunimo vadintis taivaniečiu vis dažniau reiškia pasisakyti už demokratines vertybes, kitaip tariant, nebūti komunistų valdomos Kinijos dalimi.
Taivano vyriausybė, vadovaujama dabartinės prezidentės Tsai Ing-wen, pristato salą kaip demokratišką ir tolerantišką Kinijos visuomenę, priešingai nei kitapus sąsiaurio esanti Kinija. Pekinui stiprinant etninių mažumų priespaudą vardan nacionalinės vienybės, Taivano vyriausybė stengėsi priimti salos čiabuvių grupes ir kitas mažumas.
Taivanas „kartu yra ir įžeidžiantis įrodymas, ir kliūtis Kinijos komunistų partijos regioninėms ambicijoms“, – praėjusiais metais sakė Tsai.
Daugelis taivaniečių sutinka su tokia pozicija ir susibūrė aplink šalis, norinčias paremti Taipėjų. Kai Pekinas įvedė neoficialią prekybos blokadą, siekdamas nubausti Lietuvą už ryšių su Taivanu stiprinimą, Taivano gyventojai suskubo pirkti lietuviškus produktus, pavyzdžiui, sausainius ar šokoladą.
Taivanui stengiantis sukurti savitą tapatybę, pareigūnai taip pat peržiūrėjo mokyklų vadovėlius, kad juose daugiau dėmesio būtų skiriama salos istorijai ir geografijai, o ne žemyninei daliai. Pavyzdžiui, būtent mokykloje Li-Yuan-hsin sužinojo, kad japonų kolonizatoriai, kuriuos jos močiutė, ponia Wang, taip dažnai smerkė dėl karo metu vykdytų žiaurumų, buvo labai svarbūs modernizuojant salos ekonomiką. Ji ir jos klasės draugai sužinojo apie tokias asmenybes kaip Tan Teng-pho, vietinį menininką, kuris buvo vienas iš 28 000 žmonių, kuriuos 1947 m. nužudė nacionalistinės vyriausybės kariuomenė (žudynės žinomos kaip 2/28 incidentas).
Dabar, kai Xi Jinpingo vadovaujamo Kinijos režimas tapo dar labiau autotariškas, politinė praraja, skirianti šias šalis, atrodo vis labiau neįveikiama.
„Xi Jinpingui pradėjus eiti pareigas, galima sakyti, jis pradėjo rūpintis tik demokratijos regresu“, – nurodė Li-Yuan-hsin. Ji paminėjo 2018 m. Xi Jinpingo žingsnį panaikinti prezidento kadencijos apribojimus, atveriant jam kelią valdyti neribotą laiką. „Jau tada jaučiau, kad susivienijimas bus neįmanomas“.
Mokytoja Li-Yuan-hsin atkreipė dėmesį į Pekino vykdomą žodžio ir laisvių kontrolę, priešingą Taivanui.
Ji palygino Tiananmenio aikštę Pekine, kurioje lankėsi 2005 m., būdama universiteto studentė, su viešosiomis erdvėmis Taipėjuje. Kinijos sostinėje iš visų pusių buvo matyti vaizdo kameros, o ginkluota policija stebėjo minias. Kinijos vyriausybės patvirtintame gide nebuvo užsiminta apie 1989 m. komunistų partijos žiaurų susidorojimą su demokratijos šalininkais, apie kurį ji sužinojo būdama Taivano vidurinės mokyklos mokinė.
Palyginimui, ji galvojo apie Laisvės aikštę Taipėjuje – didžiulę aikštę, kurioje žmonės dažnai susirenka muzikuoti, šokti, mankštintis ir protestuoti.
„Po šios kelionės Taivaną vertinu daug labiau“, – sakė Li-Yuan-hsin.
Parengta pagal „The New York Times“