Objektyvus pranešimas. Taip šia tema rašoma ir Vakarų šalyse. Tikimasi nepriklausomo tarptautinio tyrimo.
Kalbama apie greitą TATENA organizacijos vizitą į Zaporožės AE. Ne tik vizito, patrypčiojimo po AE teritoriją, o po to pareiškimų apie nuogąstavimus, bet ir, padedant kariniams ekspertams, nustatymo, kas šaudo, iš kurios vietos ir kieno įsakymu.
Šiais laikais tai galima padaryti labai tiksliai ir priimti sprendimus JT įgaliojimų lygiu. Todėl, kad katastrofa Zaporožės AE yra grėsmė visam pasauliui. Delsimas imtis griežtų priemonių prieš nustatytą kaltąjį turėtų būti prilyginamas nusikaltimui žmoniškumui. Papildomos saugumo priemonės turi būti taikomos ir kitoms AE Ukrainos teritorijoje, taip pat ir Baltarusijoje, Astravo AE.
Kodėl? Todėl, kad vienas galimų karo eigos Ukrainoje scenarijų yra nebesuvaldoma situacija, paprasčiau tariant, chaosas.
Ilgalaikis žiaurus karas visada veda į beprotybę. Kontrolės praradimą net iš vadovaujančios pusės. Desperatiškus veiksmus. Diversijas. Veikiančių AE aplinkoje tai ypač pavojinga.
Dabar daug svarstoma apie Rusijos pradėto karo Ukrainoje scenarijus. Natūralus ir suprantamas noras bent apytiksliai žinoti, kada ir su kokiomis pasekmėmis Maskvos agresija baigsis. Visi svarstantys, išskyrus mistikus ir būrėjus iš žvaigždžių, vadovaujasi sveiku protu, kad ir kiek mažai kai kam jo likę.
Man atrodo, kad karas Ukrainoje dar šį rudenį turėtų pradėti „vyniotis“ į pauzę, po kurios, beje, išsekus abiem pusėms, kažin ar bus pradėta ruoštis naujam „sezonui“. Faktinė padėtis mažai guodžianti.
Ukrainos teigimu, Rusijos okupacinė kariuomenė kontroliuoja 22 proc. teritorijos. Rusija, vis įstrigdama ir net sustodama, vis dėlto šliaužia gilyn į Ukrainą.
Dar prieš mėnesį Kijevo anonsuoto kontrpuolimo, turinčio priversti Rusijos karines pajėgas pradėti riedėti į vasario 23-iosios ribas, kol kas nematyti. Paskelbta apie įspūdingą JAV karinę pagalbą motyvuotai Ukrainos kariuomenei, kuri ir turėtų pradėti varyti priešus iš savo žemės.
Nuojauta šnabžda, kad tai galbūt paskutinė Vašingtono pagalbos porcija laisvės ir demokratijos frontui Ukrainoje prieš rinkimų kautynes pačiose JAV.
Po rinkimų bus pauzė, kol sužinosime, ar JAV politika išlieka tokia pati. Atrodo, kad rinkimų rezultatų JAV, lūkuriuodamos ir neskubėdamos užversti Ukrainą ginklais, laukia Vokietija, Prancūzija, Italija.
Remdamiesi daugiausia Ukrainos prezidento V.Zelenskio ir jo aplinkos pareiškimais mažai žinome, kas vyksta valstybės viduje, ne tik buityje, bet ir versle, ekonomikoje. Juk karas vyksta jos, o ne Rusijos teritorijoje.
Manau, artėjant žiemai situacija bus dramatiška ir prašyte prašysis pauzės. Optimizmo dėl pergalių fontanai netrykšta ir Rusijoje.
Neteko matyti žiniasklaidoje iš Kremliaus nugvelbto dokumento, ko nors panašaus į „Barbarosos“ planą, iš kurio būtų aišku, koks buvo pradinis invazijos į Ukrainą tikslas.
Rusijos pajėgoms staiga pasitraukus nuo Kijevo sprendžiame, kad žaibo karas jai nepasisekė. Maskva dabar aiškina pasitraukimą kaip manevrą atitraukti Ukrainos karines pajėgas nuo Donbaso. Tiesą sakant, pralaimėtus mūšius Kijevas taip pat vadina taktiniais pasitraukimais.
Garsus žvalgybininkas R.Gelenas, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš vis dar hitlerinės Vokietijos perėjęs pas amerikiečius, savo atsiminimuose rašė, kad didžiausia klaida buvo leisti A.Hitleriui pačiam vadovauti karinėms operacijoms.
Apie tai patyliukais kariniuose sluoksniuose kalbama ir Rusijoje – kad V.Putinas menkai išmano karinius reikalus.
Nenustebčiau sužinojęs, kad V.Putinas taip pat įtikinėjamas stabdyti „nuvarytus arklius“ ir daryti pauzę.
Arba, pereinant prie puolimo jūroje, žemėje ir ore, karą užbaigti vienu atsikvėpimu. Kitais žodžiais, šluojant pakeliui viską. „Šluojikų“ manymu, okupuotose Ukrainos teritorijose jau prasideda partizaninis karas ir jis tik įsibėgėja.
Kaip ir daugelis, nežinau, kas susprogdino Kremliaus ideologo, kurį kažkas taikliai yra pavadinęs etnofašistu, dukterį. Iš to įvykio propagandininkai sukurps didelę istoriją, skatinančią pabaigti su Ukraina „iš esmės ir kuo greičiau“.
O kas Lietuvoje? Krašto apsaugos ministro A.Anušausko teigimu, Lietuvos parama Ukrainai jau siekia pusę milijardo eurų.
Įspūdinga. Pavyzdžiui, jei neklystu, padėti dėl karo badaujančiam Jemenui surasta vos šimtas tūkstančių eurų. Žinoma, visų pasaulyje nepapenėsi.
Ukrainos nepriklausomybės dieną Lietuva paminėjo įspūdingiau nei savą.
Ką jau mokam, tai mokam. Dalyvavau fiestoje Ukrainos garbei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje įsteigtame Ukrainos centre. Nei pridėsi, nei atimsi. Visus apsilankiusius sujaudino. Net atsitiktinius praeivius.
Moteris su kokių dešimties metų sūnumi sustojo prie kioskelio su ukrainietiškomis vyšyvankomis. „Mama, – klausia vaikas rusiškai, – o kodėl Rusija užpuolė Ukrainą?“
Mama, apsidairiusi ir greta pamačiusi iš televizoriaus ekrano pažįstamus veidus, sušnibždėjo vaikui: „Einam greičiau, vėliau paaiškinsiu.“
