Ilgą laiką prieš imigraciją nusiteikę nacionalistai Švedijos demokratai Skandinavijos šalies politinėje arenoje buvo traktuojami kaip išstumtieji. Tačiau apklausos rodo, kad jie taps antra pagal dydį partija parlamente, jų parama bus būtina, jei dešinieji norės sudaryti vyriausybę.
Švedija, šiuo metu esanti prisijungimo prie NATO procese, buvo valdoma socialdemokratų nuo 2014 m., jie dominuoja Švedijos politikoje nuo 1930-ųjų. Vos prieš devynis mėnesius postą perėmusi ministrė pirmininkė Magdalena Andersson džiaugiasi dideliu rinkėjų palaikymu. Maždaug 55 proc. jų nori, kad ji ir toliau eitų šias pareigas, jos varžovą iš konservatorių Moderatų partijos Ulfą Kristerssoną palaiko 32 proc. rinkėjų.
Vis dėlto rinkimų kampanijoje dominavo dešiniesiems rinkėjams artimos problemos: nusikalstamumo ir gaujų smurto mažinimas, imigrantų integracija ir sparčiai didėjančios sąskaitos už energiją. Nepaisant didelės paramos M. Andersson, neaišku, kokie bus rinkimų rezultatai. Apklausos žada, kad kairiuosius parems nuo 48,6 iki 52,6 proc. rinkėjų, o dešiniuosius – nuo 47,1 iki 49,6 procento. Socialdemokratai gali pasikliauti žaliųjų, kairiųjų ir centro partijų parama, o moderatai, krikščionys demokratai, liberalai ir Švedijos demokratai sudaro dešiniųjų bloką. Tačiau abu blokai yra apimti vidinio susiskaldymo, dėl kurio vyriausybės formavimo procesas bus sudėtingas.
Per 2018 m. rinkimus, kai abi stovyklos atsisakė bendradarbiauti su Švedijos demokratais, socialdemokratams prireikė keturių mėnesių, kad sudarytų mažumos vyriausybę.
„Tektoninis poslinkis“
Dabar, kai kraštutiniai dešinieji yra priimti į dešiniųjų stovyklą, „vienas iš dviejų sambūrių gaus daugumą“, naujienų agentūrai AFP sakė Stokholmo universiteto politikos mokslų profesorius Janas Teorellas. „Remiantis apklausomis, neįmanoma atspėti, kuris laimės daugumą, bet vienas jų tikrai ją laimės“.
Švedijos demokratų politinės izoliacijos pabaiga ir tikimybė, kad ji taps didžiausia dešiniųjų partija, yra „didžiulis pokytis Švedijos visuomenėje“, sakė kairiojo bulvarinio laikraščio „Aftonbladet“ redaktorius Andersas Lindbergas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje iš neonacių judėjimo gimę Švedijos demokratai 2010 m. pateko į parlamentą, gavę 5,7 proc. balsų. Partijos antiimigracinė pozicija kartu su jos ginama švedų taip branginama gerovės valstybe patraukė darbininkų klasę ir pensininkus. Partijos iškilimas vyko kartu su dideliu imigrantų antplūdžiu – 10 mln. gyventojų turinti šalis per dešimtmetį priėmė beveik pusę milijono prieglobsčio prašytojų. Pasak A. Lindbergo, tai atspindi rinkimų kampanijos problemos. „Nusikalstamumas ir imigracija yra svarbiausi klausimai, o jei grįžtumėte į istoriją, Švedijos rinkimai visada buvo susiję su gerove, ekonomika, darbo vietomis. Tad tai – tektoninis poslinkis“, – sakė jis.
„Somalio miestai“
Susiję straipsniai
M. Andersson, pirmoji Švedijos ministrė pirmininkė, pradėjo eiti pareigas 2021 m. lapkritį, kai jos pirmtakas Stefanas Lofvenas pasitraukė iš politikos. Nuo tada buvusi finansų ministrė pelnė rinkėjų pagarbą tvirta ranka valdydama šalį. Šalies narystė NATO ilgą laiką buvo neįsivaizduojama jos socialdemokratams, tačiau ji įtikino partiją, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą reikia skubiai pateikti stojimo paraišką. Iki tol Švedija du šimtmečius buvo neprisijungusi prie jokių karinių sąjungų.
„Daug žmonių pasitiki ja, kaip ministre pirmininke, tarp jų yra net tų, kurie nebalsuoja už socialdemokratus“, – pažymėjo J. Teorellas.
Po šešerių metų, kai jos partija sugriežtino dosnią poziciją imigracijos atžvilgiu, M. Andersson pripažino, kad „nepavyko“ integruoti imigrantų daugelyje nepasiturinčių rajonų. Neseniai ji sukėlė ažiotažą pareiškusi, jog Švedijai nereikia „Somalio miestų“.
Apklausos rodo, kad socialdemokratus remia nuo 28,5 iki 30 proc. rinkėjų, 2018 m., kai jų populiarumas buvo rekordiškai mažas, juos rėmė 28,3 proc. rinkėjų. Švedijos demokratus palaiko nuo 18,8 iki 19,8 proc., o nuosaikiuosius – nuo 17,6 iki 18,1 proc. rinkėjų.
Nors U. Kristerssonas tebėra M. Andersson varžovas į ministro pirmininko postą, jei kraštutiniai dešinieji aplenktų Moderatų partiją ir taptų antra pagal dydį partija parlamente, jam tai būtų pražūtinga. Jis turėtų labiau nusileisti kraštutiniams dešiniesiems, o šie galėtų reikalauti postų ministrų kabinete, ne tik teikti neformalią paramą parlamente.
„Norime turėti maksimalią įtaką, todėl aišku, kad siekiame būti vyriausybėje“, – naujienų agentūrai AFP sakė Švedijos demokratų lyderis Jimmie Akessonas. – Kitaip mūsų parama brangiai kainuos vyriausybei“.