Karol Nawrocki. Per reparacijas į susitaikymą

Berlynas dirgliai reaguoja į bet kokias užuominas apie karo reparacijas. Tačiau jų išmokėjimas būtų svarbus etapas Vokietijai ir galimybė pasiekti visišką Lenkijos ir Vokietijos susitaikymą.

Karol Nawrocki.
Karol Nawrocki.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Sep 7, 2022, 5:03 PM

„Jie žudė ciniškai, be jokių skrupulų“, – emocingai pasakoja Winicjusz Natoniewski. Jam buvo vos šešeri metai, kai 1944 m. vasario 2 d. vokiečiai sudegino jo gimtąjį Ščecino kaimą Liublino apylinkėse. Toks pat likimas ištiko ir kelis kitus netoliese esančius kaimus, kurių gyventojai buvo įtariami partizanų rėmimu. Iš viso tą dieną žuvo nuo 800 iki 1300 žmonių, įskaitant moteris ir vaikus. Tai buvo viena žiauriausių baudžiamųjų akcijų, kurias vokiečiai vykdė okupuotos Lenkijos kaimo vietovėse.

Natoniewski išgyveno, bet smarkiai apdegė. Randai liko visam gyvenimui, kaip ir traumos. „Jis sako, kad tai neužbaigta tema jo gyvenime“, – aiškina jo dukra Božena. Jos tėvui nebuvo suteiktas karo invalido statusas, nes jis neatitinka teisės aktuose nustatytų kriterijų. Jis negavo išmokų iš Lenkijos ir Vokietijos susitaikymo fondo, nes parama buvo teikiama tik tam tikrų kategorijų aukoms. Žinodamas, kad Vokietijos teisme jis neturi nė menkiausios galimybės iškovoti kompensaciją, jis padavė Vokietijos valstybę į teismą Lenkijoje. Deja, nieko nepasiekė – Aukščiausiasis Teismas argumentavo Vokietijos imunitetu. Nepadėjo ir kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą – šis net nepriėmė bylos nagrinėti.

Natoniewskio atvejis aiškiai rodo: negali būti nė kalbos apie tai, kad Vokietija visiškai atsiskaitė už Antrąjį pasaulinį karą. Įvairių sukakčių minėjimo renginiuose Vokietijos politikai kartoja gražius pareiškimus apie ypatingą savo šalies istorinę atsakomybę. Tačiau akivaizdu, kad tai, jei neskaičiuosime mažų, dažnai išreikalautų gestų, nėra materialinė atsakomybė. Nes jei pradedama kalba apie konkrečius sprendimus, prasideda juridinė kazuistika, negarbingas vilkinimas tikintis senaties ir užmaršties.

Įkūrus Vokietijos Federacinę Respubliką individualios kompensacijos vokiečių nacizmo aukoms iš pradžių apskritai nebuvo numatytos Lenkijos piliečiams. Vėlesnės išmokos – medicininių eksperimentų aukoms ar priverstiniams darbininkams – vertintinos kaip simbolinės, atsižvelgiant į milžiniškas žudynes, kurias 1939–1945 m. vokiečiai surengė lenkams. Grubiai tariant, išmokos teko tiems, kurie gyveno pakankamai ilgai ir priklausė „tinkamai“ aukų grupei. O ir juos dažnai lydėjo įspūdis, kad sulaukė kone išmaldos.

Panašus veiksmas vyksta ir dėl karo reparacijų, t. y. kompensacijų, priklausančių nebe atskiroms aukoms, o Lenkijai kaip šaliai, kurią užpuolė ir žiauriai okupavo Vokietija. Besikeičiančios Berlyne vyriausybės bando įtikinti pasaulį, kad teisiniu požiūriu byla yra baigta. Tie patys politikai, kurie kasdien mielai apeliuoja į moralę, šiuo klausimu atsiliepia sausa juridinių paragrafų kalba. Jie atkakliai bando paaiškinti, kodėl jie neprivalo mokėti reparacijų. Kaip ugnies vengia atsakymo į klausimą, kodėl nenori mokėti.

Kartais teigiama, kad reparacijos yra kelias į niekur – po Pirmojo pasaulinio karo jos įstūmė Vokietiją į krizę ir netiesiogiai atvėrė kelią į valdžią Adolfui Hitleriui. Kaip istorikas negaliu sutikti su šia analogija. Šiandien Vokietija yra didžiausia Europos Sąjungos ekonomika – nepalyginamai stipresnė ir atsparesnė krizėms nei prieškario Veimaro respublikos laikais. Nedaug kas žino, kad reparacijas už Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija mokėjo iki pat 2010 m. Tai jokiu būdu nesutrukdė vokiečiams sukurti klestinčios valstybės.

Kartais girdžiu balsus, kad Antrojo pasaulinio karo padarinius patyrė beveik visa Europa, ir jei dabar visos vyriausybės pareikalautų reparacijų, reikalavimams nebūtų galo. Besiremiantys šiuo argumentu akivaizdžiai nežino vokiečių okupacijos lenkų žemėse specifikos – ji buvo nepalyginamai žiauresnė nei Vakarų Europoje. Beveik 6 milijonai aukų, masinis naikinimas stovyklose, parodomosios ir slaptos egzekucijos, priverstinis iškėlimas, kultūros vertybių grobstymas, sąmoningas miestų griovimas ir kaimų deginimas – visa tai ne tik paliko gilias traumas, bet ir lėmė gigantiškus nuostolius, kuriuos galima gana tiksliai apskaičiuoti. Nė vienas iš mūsų protėvių, kurie buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metais ar kitaip nukentėjo nuo to meto žiaurumų, nesuteikė mums teisės jų vardu visiškai atleisti visas Vokietijos padarytas skriaudas.

Žinoma, Vokietija yra mūsų kaimynė, su kuria XXI a. norime kurti gerus santykius kaip partneriai NATO ir Europos Sąjungoje. Karo reparacijos būtų svarbus etapas šiame kelyje – tvirtas, materialus teisingumo aktas. Tikiuosi, kad valdžia Berlyne taip pat pradės įžvelgti tame galimybę tikrajam mūsų tautų susitaikymui.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.

Karol Nawrocki yra Nacionalinės atminties instituto vadovas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.