Antiimigracinių ir nacionalistinių pažiūrų partija „Švedijos demokratai“ (SD) skandinavų valstybės politinėje scenoje ilgą laiką buvo laikoma parijumi.
Visgi nuomonių apklausos rodo, kad jie taps antra didžiausia partija parlamente ir tokia, kurios parama yra būtina, jei dešinieji nori suformuoti vyriausybę.
Švedija, šiuo metu įsitraukusi į sudėtingą stojimo į NATO procesą, nuo 2014 metų yra valdoma socialdemokratų, kurie nuo XX amžiaus 4-o dešimtmečio išliko dominuojanti jėga Šiaurės šalies politikoje.
Prieš devynis mėnesius ministro pirmininko postą perėmusi Magdalena Andersson gali mėgautis dideliu rinkėjų palaikymu.
Maždaug 55 proc. jų nori, kad premjerė liktų savo poste, palyginus su 32 proc., palaikančiais jos varžovą iš konservatyvios Nuosaikiųjų partijos Ulfą Kristerssoną.
Visgi rinkiminėje kampanijoje dominuoja problemos, artimos dešiniųjų pažiūrų rinkėjams: kova su nusikalstamumu ir gaujų smurtu, imigrantų integracija ir sparčiai didėjančios sąskaitos už energiją.
Nepaisant didelės paramos M. Andersson, rinkimų baigtis išlieka neaiški.
Įvairios apklausos rodo, jog kairieji turi nuo 48,6 iki 52,6 proc. rinkėjų palaikymą, o dešinieji – nuo 47,1 iki 49,6 procento.
Socialdemokratai gali pasikliauti Žaliųjų, Kairiųjų ir Centro partijų palaikymu, o Nuosaikieji, Krikščionys demokratai, Liberalai ir SD sudaro dešiniųjų pažiūrų bloką.
Tačiau abu blokai yra apimti vidinio susiskaldymo, dėl kurio vyriausybės formavimo procesas bus sudėtingas.
2018 metų rinkimuose, po kurių abi pusės atsisakė bendradarbiauti su SD partija, socialdemokratams prireikė keturių mėnesių, kad suformuotų mažumos vyriausybę.
Tektoninis poslinkis
Kraštutiniams dešiniesiems tapus dešiniųjų bendraminčiais, dabar „vienas iš dviejų žvaigždynų laimės daugumą“, naujienų agentūrai AFP sakė Stokholmo universiteto politikos mokslų profesorius Janas Teorellis.
„Remiantis apklausomis, neįmanoma atspėti, kuri, bet vienas iš jų laimės daugumą“, – sakė jis.
SD partijos politinės atskirties pabaiga ir galimybė jai tapti didžiausia dešiniojo sparno partija yra „didžiulis pokytis Švedijos visuomenėje“, sakė kairiojo laikraščio „Aftonbladet“ redaktorius Andersas Lindbergas.
Atsiradusi iš neonacistinio judėjimo praėjusio amžiaus 9-e dešimtmetyje SD partija pateko į parlamentą 2010 metais surinkusi 5,7 proc. balsų.
Partijos antiimigracinė pozicija kartu su švedų branginamos gerovės valstybės idėjos gynimu patraukli darbininkų klasei ir pensininkams.
Jos iškilimas įvyko kartu su dideliu imigrantų antplūdžiu – 10 mln. gyventojų turinti šalis per dešimtmetį priėmė beveik pusę milijono prieglobsčio prašytojų.
Pasak A. Lindbergo, tai atspindi rinkimų kampanijos problemos.
„Nusikalstamumas ir imigracija yra svarbiausi klausimai, o jei pažvelgtumėte į istoriją, Švedijos rinkimai visada buvo susiję su gerove, ekonomika, darbo vietomis. Tai yra tektoninis poslinkis“, – sakė jis.
„Somalitaunai“
M. Andersson, pirmoji moteris Švedijos premjero poste, perėmė šias pareigas 2021 metų lapkritį, kai jos pirmtakas Stefanas Lofvenas pasitraukė iš politikos.
Nuo tada buvusi finansų ministrė pelnė rinkėjų pagarbą tvirta ranka valdydama šalį.
Nors jos socialdemokratams narystė NATO ilgą laiką buvo neįsivaizduojama, ji įtikino partiją, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą reikia skubiai pateikti paraišką narystei.
Iki tol Švedija du šimtmečius nebuvo prisijungusi prie jokių karinių aljansų.
„Daug žmonių pasitiki ja kaip premjere, net tie, kurie nebalsuoja už socialdemokratus“, – pastebėjo J. Teorellis.
Praėjus šešeriems metams po to, kai jos partija sugriežtino savo švelnią poziciją imigracijos klausimu, M. Andersson pripažino, kad jai „nepavyko“ integruoti imigrantų daugelyje skurdžių rajonų.
Ji neseniai sukėlė ažiotažą pasakiusi, kad Švedija neturėtų turėti tokių somalitaunų.
Apklausos rodo, kad socialdemokratus palaiko nuo 28,5 iki 30 proc. rinkėjų, palyginti su rekordiškai žemu 28,3 proc. palaikymu 2018 metų rinkimuose.
Už SD partiją šiuo metu balsuotų nuo 18,8 iki 19,8 proc., o už Nuosaikiuosius – nuo 17,6 iki 18,1 proc. rinkėjų.
Nors U. Kristerssonas tebėra M. Andersson varžovas kovoje dėl ministro pirmininko posto, jam būtų pražūtinga, jei kraštutiniai dešinieji aplenktų Nuosaikiuosius ir taptų antra pagal dydį partija parlamente.
Jam tektų labiau nusileisti kraštutiniams dešiniesiems, kurie galėtų reikalauti ministrų kabineto pozicijų, ne tik teikti neoficialią paramą parlamente.
„Mes norime turėti maksimalią įtaką, tad aišku, kad mūsų tikslas yra būti vyriausybėje“, – AFP sakė SD lyderis Jimmie Akessonas.
„Kitu atveju mūsų parama vyriausybei brangiai kainuos“, – teigė jis.
