Įtampos akivaizdoje – svyruojanti Europos karinė galia: iškalbingi faktai kelia rimtų klausimų

Praėjus trisdešimčiai metų po Balkanų karų siaubo, atskleidusio Vakarų Europos nesugebėjimą spręsti konfliktų Europos teritorijoje, Rusijos invazija į Ukrainą rodo, kad mažai kas pasikeitė.

Kai 1991 m. Jugoslavija pradėjo byrėti, Liuksemburgo užsienio reikalų ministrui Jacques'ui Poosui teko išsakyti liūdnai optimistinę pastabą: „Tai Europos, o ne amerikiečių valanda.“

Nuo to laiko ne vienerius metus buvo kankinamasi ir ieškoma atsakymų į klausimą, kodėl Europa nesugebėjo atsilaikyti kaip karinė jėga. Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo mantros „Pirmiausia – Amerika“ įvaryti į naują panikos lygį, tiek Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, tiek buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel išsakė rimtus perspėjimus, kad ES nebegali pasikliauti JAV.

E.Macronas nuolat kalba apie tai, kad Europa turi sukurti savo saugumo darbotvarkę, tačiau jo ir daugelio kitų aukšto rango Europos politikų pažadai vykdyti Europos „strateginės autonomijos“ politiką, pagal kurią ES gerokai sumažintų savo karinę priklausomybę nuo JAV, iki šiol buvo beveik išimtinai retoriniai.

Susidūrusios su Rusijos prezidento Vladimiro Putino genocidiniu išpuoliu prieš didžiausią Europos valstybę, Prancūzija ir Vokietija septynis mėnesius kariniu požiūriu pasikliovė Vašingtonu ir kiek mažiau – Didžiąja Britanija, kad užtikrintų demokratiją ir laisvę artimoje ES sąjungininkėje.

Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, JAV pažadėjo 25 mlrd. eurų karinę paramą Ukrainai, o Didžioji Britanija – 4 mlrd. eurų. Vokietija pažadėjo 1,2 mlrd. eurų, atsilikdama nuo Lenkijos, kuri skyrė 1,8 mlrd. eurų, o Prancūzijos karinė parama Kijevui vos užfiksuota – 233 mln. eurų, pagal šį rodiklį atsiliekant net nuo Estijos. Didžioji Britanija parengė 5 000 Ukrainos karių, o Prancūzija – 100.

Šie skirtumai yra politinės valios, o ne pinigų klausimas. ES metinis bendrasis vidaus produktas siekia 14 trilijonų eurų, o bendras gynybos biudžetas – 230 mlrd. eurų. Tačiau Prancūzija pabrėžė, kad ji nenori būti karo „bendraturtė“ ar „žeminti“ Rusiją, o Vokietijos kancleris Olafas Scholzas akcentavo pavojų būti įtrauktiems į konfliktą.

Dabar visų akys krypsta į tai, ar netrukus įvyks galimas nuomonės pasikeitimas ir ar Europos ekonomikos valdovė Vokietija ir Prancūzija, vienintelė branduolinę ginkluotę turinti ES valstybė, sutiks siųsti tankus „Leopard 2“ ir „Leclerc“. Pati Ukraina prašo daugiau ginkluotės, ypač kai V.Putinas kovai skyrė dar papildomus šimtus tūkstančių karių.

Skirtingos JAV ir Vakarų Europos šalių išlaidos kelia ES vadovams nemalonius klausimus, kas būtų nutikę Kijevui, jei JAV prezidentas būtų buvęs ne toks atviras plataus masto intervencijai kaip Joe Bidenas.

Šį mėnesį sakydama pagrindinę kalbą Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht pripažino, kad padėtis yra nepavydėtina.

„Vokietija ir europiečiai priklauso nuo taikios tvarkos, kurios jie patys negali užtikrinti“, – sakė C.Lambrecht ir pridūrė, kad tai ypač problemiška, kadangi Amerika vis daugiau dėmesio skiria Ramiojo vandenyno regionui.

Pasak ministrės, Vašingtonas „gali nebepajėgti užtikrinti Europos gynybos tokiu pat mastu, kaip anksčiau“.

„Išvada aiški: mes, europiečiai, taigi, pirmiausia mes, vokiečiai, turime padaryti daugiau, kad patys galėtume įtikinamai pademonstruoti tokią karinę jėgą, jog kitos galybės net negalvotų mūsų pulti.“ – kalbėjo ji.

Vis dėlto neaišku, ar po šių žodžių bus imtasi veiksmų. Jos kritikai suskubo pabrėžti, kad buvusi kanclerė A.Merkel 2017 m. jau padarė panašią išvadą – Miuncheno alaus palapinėje vykusiame partijos mitinge pasakė, kad „mes, europiečiai, iš tiesų turime perimti savo likimą į savo rankas“, tačiau po to nieko ypatingo neįvyko.

Tai reiškinys, kuris Europos gynybą kamuoja jau seniai: „Jau dešimtajame dešimtmetyje vyravo toks tonas: Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto atstovė Claudia Major teigė: „Negali būti taip, kad mes visada priklausytume nuo amerikiečių.“

Ji paminėjo 1998 m. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos Sen Malo deklaraciją – atsaką į Balkanų karų nesėkmes, kurioje pabrėžiama, kad Europa „turi turėti gebėjimą veikti savarankiškai, paremtą patikimomis karinėmis pajėgomis“.

Tačiau nuo to laiko „mažai kas įvyko“, nes pagrindinės Europos galybės „nejautė karinės grėsmės ir paprasčiausiai pasikliovė JAV“, – sakė C.Major.

Nors jau seniai priimta teigti, jog ES nepavyks įtikinamai padidinti savo gynybos pajėgumų, kol joje bus 27 kariuomenės, kurios dažnai bando individualiai atlikti tas pačias užduotis ir kurti savo įrangą, pastangos sujungti išteklius vis susiduria su lemtingomis kliūtimis.

„Turime suderinti savo veiksmus, kaip ir tai, kad Vokietija tampa antrąja karine galia. Mūsų pastangos yra fragmentiškos, yra tiek daug švaistymo, nes turime tiek daug skirtingų modelių tankų, laivų ir naikintuvų“, – sakė buvusi Prancūzijos Europos ministrė ir Europos Parlamento narė Nathalie Loiseau.

Nedaug kas taip gražiai simbolizuoja šio prasto bendradarbiavimo ir nepasitikėjimo bėdas kaip Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos naikintuvų projekto FCAS likimas. Jis tiesiogine to žodžio prasme negali pakilti.

FCAS, kuris reiškia „Future Combat Air System“ (liet. būsimoji kovinė oro sistema), jau daugelį metų vėluoja ir susiduria su sunkumais, o po karo Ukrainoje patyrė naujų nesėkmių net ir tada, kai Europos vyriausybės prisiekė atnaujinti įsipareigojimus gynybai. Dėl prancūzų ir vokiečių nesutarimų vadovaujant bendram projektui pirmieji naikintuvo modeliai turėtų būti sukurti ne anksčiau kaip 2040 m.

Prancūzijos pareigūnai ir gynybos ekspertai piktinasi neseniai priimtu Vokietijos sprendimu pakeisti vadinamąją „branduolinės dalies“ karinių oro pajėgų dalį, kuri karo su Rusija atveju turėtų būti pajėgi numesti JAV branduolines bombas, amerikietiškais naikintuvais F-35.

„Vokietijoje nėra labai aiškios ribos. Vieni dalykai džiugina, kiti kelia nerimą. Prancūzija tikrai negali remtis Vokietija gynybos klausimais“, – sakė Pierre Haroche, Europos gynybos ekspertas iš Prancūzijos gynybos ministerijos remiamo analitinio centro IRSEM.

„Vokietijos prioritetas – ne kurti Europos gynybą, o atkurti savo kariuomenę, kuri žlunga. Ji nori susigrąžinti geros NATO mokinės statusą“, – pridūrė jis.

Vokietijos pareigūnai teigia, kad sprendimas dėl F-35 nekeičia Berlyno įsipareigojimų FCAS. Priešingai, jų teigimu, jis buvo priimtas tik todėl, kad naujus lėktuvus reikėjo pirkti nedelsiant, o FCAS dar toli gražu nebuvo pradėjusi veikti. Be to, Berlyno pareigūnai tvirtina, kad Vašingtonas nebūtų sutikęs, jog amerikietiškas branduolines bombas nešiotų lėktuvas, kurio konstrukciniai planai nebuvo iš anksto pateikti JAV žvalgybai.

Savo ruožtu Vokietija apkaltino Prancūzijos gynybos pramonę, kad ji nevykdo karinio bendradarbiavimo.

„Viso, ką aptariame, pabaigoje turi būti aišku, kad su mumis bus elgiamasi kaip su lygiais. Ir kad negali būti Prancūzijos pramonės įmonių, kurios nori apriboti prieigą prie tam tikrų duomenų. Mes už tai turime mokėti, bet negauname visiškos prieigos prie visų duomenų? Taip negali būti“, – teigė C.Lambrecht.

Vis dėlto C.Lambrecht taip pat pripažino, kad, siekdama paskatinti bendrus Europos gynybos projektus, Vokietija turi atsisakyti politikos, pagal kurią ji gali blokuoti sąjungininkų ginklų eksportą, jei tie ginklai yra kilę iš Vokietijos arba sukurti bendrai. Pavyzdžiui, NATO sąjungininkei Estijai buvo uždrausta parduoti ginklus Ukrainai prieš pat karą.

„Jei tokį projektą vykdau kartu su savo sąjungininkais, kurie puoselėja tas pačias vertybes kaip ir aš, ir jei esu vienintelė šalis, turinti kitokią poziciją dėl eksporto, reikia savęs paklausti, ar tai iš tikrųjų gali būti kliūtis“, – sakė ji.

Briuselis mėgina suvienyti jėgas, kad Europos šalys sujungtų savo gynybos projektus, tačiau pažanga yra lėta.

Gegužę Europos Komisija pasiūlė naują planą, kaip koordinuoti ES šalių narių karines išlaidas. Svarbiausiu diskusijų klausimu tapo tai, ar šalys pirks amerikietiškus, ar europietiškus ginklus. ES vyriausiasis diplomatas Josepas Borrellis pabrėžė, kad Europa apie 60 proc. įrangos perka ne iš bloko šalių, ir paragino pereiti prie daugiau vietinių šaltinių.

Pasiūlymą dabar nagrinėja Tarybos gynybos ekspertai, ir yra vilties, kad lapkričio mėn. jis galėtų atsidurti ant gynybos ministrų stalo, o po to būtų perduotas Europos Parlamentui. Tačiau su šiuo klausimu dirbantys diplomatai nėra įsitikinę, kad toks terminas yra įmanomas, nes diskusija dar tik pradiniame etape. Be to, reikalingos sumos yra nedidelės. Komisija siūlo 500 mln. eurų per dvejus metus bendram ginklų įsigijimui remti, o tai, diplomatų teigimu, yra per mažai, kad būtų galima padidinti Europos pajėgumus.

„Tikrai mes dar neturime galimybės keisti žaidimo taisykles“, – sakė vienas iš diplomatų. Iš komisijos tikimasi sulaukti dar vieno ambicingesnio pasiūlymo, tačiau neaišku, kada tiksliai jis bus pateiktas.

Pagrindiniai ginčų objektai yra taisyklės, taikomos gynybos bendrovėms, kurioms priklauso dukterinės įmonės iš bloko nepriklausančių šalių arba kurios turi pasaulines nuosavybės struktūras, ir aukštųjų technologijų komponentų, gaunamų iš tokių šalių kaip JAV ar Jungtinė Karalystė, naudojimas. Diplomatai teigia, kad Prancūzija šiais klausimais laikosi griežtesnio požiūrio, palyginti, pavyzdžiui, su Italija ar Švedija.

Tačiau esminis klausimas yra tas, kad norėdamos pirkti europietiškus produktus, šalys narės pirmiausia turi būti įsitikinusios, kad perka pažangiausius produktus, pagamintus naudojant geriausias turimas technologijas. „Negalime pirkti europietiškų prekių vien dėl to, kad perkame iš Europos pramonės įmonių, tai man atrodo akivaizdu“, – sakė vienas aukšto rango diplomatas.

Kartais atrodė, kad karo Ukrainoje žiaurumas gali pagaliau priversti Prancūziją ir Vokietiją susitarti.

Praėjusį mėnesį O.Scholzas išdėstė savo viziją apie „stipresnę, suverenesnę ir geopolitiškesnę Europos Sąjungą“. Paryžiuje O.Scholzo pareiškimas buvo suprastas kaip pavėluotas atsakas į E.Macrono 2017 m. raginimą siekti „strateginės autonomijos“. E.Macronas tikėjosi atgaivinti Europos gynybos politiką ir kalbėjo apie būtinybę sukurti „bendras intervencines pajėgas, bendrą gynybos biudžetą ir bendrą veikimo doktriną“.

Tačiau, be diplomatinių gražbylysčių, nei O.Scholzas, nei E.Macronas nesugebėjo perimti iniciatyvos karo srityje. Prancūzija ir Vokietija, bandydamos vadovauti Europos darbotvarkei, nusileido Lenkijai ir Šiaurės bei Baltijos šalims.

Keli Prancūzijos pareigūnai sakė, kad viešai skelbiami skaičiai apie karinę paramą neatspindėjo situacijos, nes Prancūzija neatskleidė visos savo paramos. Jei taip, tai, pasak Philippe'o Maze-Senciero, Montanjė instituto viešųjų ryšių eksperto ir pasaulinio viešųjų ryšių vadovo „Hill+Knowlton Strategies“, tai sprendimas, kuris nepasiteisino.

„Nusprendėme nežaisti komunikacijos žaidimo, tačiau tai reiškia, kad Prancūzija tarptautiniuose reitinguose užima septintąją vietą, prilygstančią Norvegijai. Tačiau mes žaidžiame ne toje pačioje lygoje kaip Norvegija. Nenuostabu, kad nesame legitimūs, kai kalbama apie gynybos Europos lyderystę“, – sakė P.Maze-Sencier.

Ankstesni E.Macrono bandymai vaizduoti save kaip tarpininką konflikte, propaguojant Prancūziją kaip „balansuojančią jėgą“ Ukrainoje, taip pat sukėlė įtarimų dėl jo ilgalaikių tikslų. Pasak P.Maze-Sencier, jo sprendimas išlaikyti atviras ryšių linijas su Kremliumi ir ankstesni raginimai „nežeminti Rusijos“ sulaukė pašaipų daugelyje ES šalių.

„Prancūzija prarado pasitikėjimą dėl mūsų pozicijos Ukrainos klausimu. Grubiai tariant, mūsų draugai Šiaurės šalyse, Baltijos šalyse ir Rytų Europoje jaučiasi nuvilti ir net lygina tai su solidarumo trūkumu Antrojo pasaulinio karo metais“, – sakė P.Maze-Sencier.

„Jie sako, kad bet kuriuo metu pasislėpsime po JAV saugumo skydu“, – pridūrė jis.