Tos apylinkės tikrai garsėjo raudonų vynuogių plantacijomis, tačiau Iziumo miestą įkūrė ne vyndariai, o Rusijos caras Fiodoras lll. Jis 1681 m. nurodė toje vietoje statyti tvirtovę ir apgyvendinti ukrainiečius kazokus, kad šie kartu su kitų tvirtovių pulkais gintų centrinę Rusiją nuo Krymo totorių antpuolių.
Kadangi Iziumas buvo įkurtas prie svarbaus prekybinio kelio, miestas sparčiai plėtėsi ir XVlll a. pradžioje tapo didžiausiu laisvųjų kazokų miestu. Jam pavaldžiais buvo priskirti trylika kazokų gyvenviečių ir miestų
Iziumo kazokai išgarsėjo nepaklusnumu bendrai laisvųjų kazokų vadovybei, ir vėlėsi į mūšius su Zaporožės kazokais. Ukrainos istorikai juos laiko tėvynės išdavikais, nes Poltavos mūšyje 1709 m. iziumiečiai parėmė Rusijos carą Petrą l, o ne su juo kovojusį Švedijos karalių ir kazokų vadą Ivaną Mazepą.
I.Mazepos šalininkai Iziume buvo žudomi arba išvejami, o atsidėkodamas už lojalumą Petras l padovanojo vietos cerkvei paauksuotą bibliją. Iziumo kazokai vėliau dalyvavo visuose Rusijos karuose.
Po audrą sukėlusių E. Musko pareiškimų apie karą Ukrainoje, įvertino, kas jo laukia
Miestas savo karinę svarbą išsaugojo ir vėliau, pro jį iš Charkovo į Donecką buvo nutiesta geležinkelio linija, o 1915 m. čia buvo įkurtas pirmas optikos fabrikas Rusijoje.
Pagrindinė fabriko produkcija buvo skirta kariuomenei, todėl vėliau jis tapo svarbiausia karinės optikos gamykla SSRS, kurių tokio lygmens Sovietų Sąjungoje iš viso tebuvo dvi.
„Mano vyras Konstantinas, inžinierius, toje karinės optikos gamykloje išdirbo 40 metų, iškilo iki vadovaujančių pareigų, turėjo daugybę apdovanojimų, o jo nuotrauka kabėjo miesto parke stovėjusioje garbės lentoje“, – pasakojo Iziumo centre sutikta 73 metų Valentina.
Moteris, kaip ir beveik visi iziumiečiai, nepanoro pasisakyti savo pavardės, prisibijodama, kad rusų kariai gali čia grįžti ir bausti žurnalistams atviravusius asmenis.
Valentina buvo viena iš retų praeivių, sutiktų Iziume, nes šiame baisiai karo suniokotame mieste iš čia gyvenusių 46 tūkst. žmonių yra likę vos keli tūkstančiai. Per bombardavimus čia buvo sugriauti arba apgriuvo visi daugiabučiai namai, o sveiki liko tik dalis privačių būstų miesto pakraštyje.
E.Butrimo nuotr.
Tai, kad pusę metų rusų okupuotame Iziume dėjosi pragariški dalykai, įtikinau vos perėjęs pontoninį tiltą per Doneco upę ir patekęs į centrinę miesto dalį. Prieš akis iškilo apgriuvęs penkiaaukštis namas, o šalia jo stovėjo sudegusi didelė Rusijos kariuomenės mašina su išpaišyta raide „Z“.
Apsižvalgęs pamačiau, jog tolėliau stovintys kiti penkiaaukščiai namai visi irgi yra baisiai suniokoti – pajuodę, be langų ir durų, įgriuvusiais stogais. Už šių namų stovėjusi paminklinė mergina su virš jos galvos esančiu užrašu „Izium“ kvietė ekskursijon nebe į klestintį, bet sugriautą miestą.
Nuo šio paminklo prasidedantis skveras atvedė iki centrinės aikštės, kurioje stovėjo sudegęs merijos pastatas. Taikos metu čia bei aplink aikštę esančiose parduotuvėse, kavinėse ir įstaigose klegėjo žmonių pulkai, tačiau dabar jų beveik išvis nesimatė.
E.Butrimo nuotr.
Vaizdas priminė apokaliptinį filmą – praeivių mažiau, nei benamių šunų, nei kačių, o ore tebesklandantis degėsių kvapas aitriai dirgino gerklę. Keista buvo ir tai, jog soduose ant medžių nesimatė nė vieno obuolio – jie visi per nesibaigiančius sprogimus nukrito ant žemės net neprinokę ir puvo.
„Mudu su vyru vienmečiai, aš 55 metus dirbau chirurginių operacijų medicinos seserimi, irgi ne kartą buvau apdovanota diplomais. Nors vyras labiau apsiskaitęs, išsilavinęs, bet net ir jis nesuvokia, kodėl buvome bombarduojami ir žudomi“ – pasakojo Valentina.
Moteris pasikalbėti sutiko, nes nuobodžiavo laukdama humanitarinės pagalbos automobilio. Iš kaimynų Valentina buvo sužinojusi, kad geriamo vandens ir maisto nemokamai atveš ryte 10 valandą, tačiau parama vėlavo jau tris valandas.
Pensininkė papasakojo, jog gimė ir užaugo Rusijos mieste Krasnodare, o jos vyras kilęs iš Turkmėnijos, į Iziumą prieš 40 metų atsikraustė dėl čia įsikūrusios vienturtės dukros. Ši Iziume mokėsi medicinos mokykloje, įsimylėjo vietinį vaikiną, pagimdė anūkę, ir liko čia gyventi.
„Gimtoji Kubanė man buvo mielesnė, ten gražu – aplink kalnai, tačiau Iziume pripratome ir, abu daug dirbdami nusipirkome kooperatinį butą, mašiną, išleidome į mokslus dukrą ir anūkę, joms irgi nupirkome mašinas“, – pasakojo moteris. Vienintele bėda tapo vyro onkologinė liga, dėl kurios jam buvo atliktos trys operacijos, o žmona jį labai stropiai slaugė.
„Paskutinė operacija buvo padaryta vasario pradžioje, vyrui buvo privaloma laikytis griežtos vaistų ir maisto kontrolės, nesinervinti, o mėnesio pabaigoje mus ėmė bombarduoti, pradėjo maišytis dangus su žeme, ir vyrą gavau tempti į rūsį“, – pasakojo moteris.
Valentina apie to meto išgyvenimus neįstengė pasakoti nesijaudindama, ir jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
„Karas prasidėjo vasario 24, o mus lėktuvai bombarduoti ėmė po dviejų dienų; jūs neįsivaizduojate kokia kilo panika, žmonės į rūsius slėptis bėgo apsimiegoję ir pusnuogiai, nors lauke spaudė keliolikos laipsnių šaltis, laiptinėje skambėjo moterų ir vaikų klyksmas, o kieme aidėjo kurtinantis reaktyvinių lėktuvų ūžesys ir sprogimai“ – prisiminė pensininkė.
Po to, kai gretimoje gatvėje sugriuvęs penkiaaukštis namas palaidojo pusšimtį jo gyventojų Valentinos rūsyje kilo panika, nes žmonės nebežinojo, ar likti čia, ar slėptis butuose. Dauguma iš 90-ties penkiaaukščio namo gyventojų visgi liko rūsiuose, kuriuose išbuvo du mėnesius, labai šaldami ir maistą gamindami ant laužo kieme.
„Mes draugiškai dalinomės maistu, bet jo labai trūko. Pamenu, kaip viena maža mergytė vaikščiojo po rūsį ir prašė sausainio, o mes jai davėme nuo duonos atplėštą plutelę sakydami, kad tai ir yra sausainis“, – vėl ašaroti ėmė Valentina.
Moteris netrukus pradėjo dar labiau ėmė raudoti, nes prisiminė, jog kieme nuo bombos skeveldrų žuvo 36 metų kaimynė Lena, tą akimirką bėgusi į savo butą atsinešti šiltesnio apkloto.
E.Butrimo nuotr.
„Dirbdama operacinėje aš daug ką mačiau savo gyvenime, prie ligonių mirčių esu pripratusi, tačiau tai buvo visiškai sveika, jauna ir labai geros širdies mergina, našlaičiais palikusi du vaikus. Skeveldrų į dalis suplėšytą jos kūną aš ir dabar regiu sapnų košmaruose“, – teigė pensininkė.
Valentina išsidavė, jog eidami miegoti su vyru prie lovos pasideda kirvį ir didelį kūjį, nes bijo marodierių, naktimis vaikščiojančių po apleistus jų namo butus. Valentina mieste pririnko faneros bei plastiko atplaišų, kuriomis vyras užkalė išdužusius langus.
Sutuoktinis įstatė ir sprogimo išverstas buto duris, tačiau šios nebeužsirakina, todėl nakčiai įėjimą užstato baldais. Pagaliu nakčiai užremia ir laiptinės duris, tačiau kažkas vis vien sugeba patekti į vidų ir šniukštinėja po tuščius svetimus būstus.
Nieko vertingo butuose jau senai nebėra, nes per okupaciją Rusijos kariai tris kartus atliko taip vadinamą „valymą“. Sakydami, kad ieško įkalčių ar niekas netalkina ukrainiečių kariams, okupantai beldėsi į butus ir darė kratas, pasisavindami pinigus, papuošalus, kompiuterius, telfonus, kitus vertingus daiktus.
„Jei kas durų neatidarė ar išvyko jas užrakinęs, tai kariai kojomis išspirdavo. Mes paprasti žmonės, visas santaupas išleidome dukros ir anūkės mokslams, bet jie tokiai žodžiais netikėjo, visus daiktus iš spintų išversdavo ant žemės, išpurtydavo patalyne ir pagalves, o paslėptų pinigų neradę išsinešė naujos patalynės komplektą, gražiausius indus ir binoklį, kurį vyrui buvo padovanojęs jo tėvas karys“, – pasakė Valentina.
Moteris prisipažino, jog ji save laiko Ukrainoje gyvenančia ruse ir čia jautėsi gerai, niekas jos nevertė šnekėti ukrainietiškai ir nediskriminavo dėl to, kad nemoka vietinės kalbos. Tai ji pasakė ir rusų karininkui, užėjusiam į jų rūsį, ir klausė šio, kodėl yra bombarduojami civilių namai.
Karininkas neatsakė, kodėl Iziumas buvo subombarduotas, tačiau prasitarė, jog prieš komandiruotę jam buvo pasakyta, kad vyks vaduoti regiono nuo fašistų, todėl yra nustebęs, kad čia gyvena rusakalbiai, o fašistų nėra.
E.Butrimo nuotr.
„Aš politika niekada nesidomėjau, operacinėje stengiausi pagelbėti visiems pacientams neklausdama šių tautybės, dėl šeimos gerbūvio dirbau ilgus viršvalandžius ir tikėjausi turėti ramią bei sočią senatvę. Tačiau karas viską sujaukė ir sugriovė, net nežinau, kaip reikės išgyventi šią žiemą – be šildymo, elektros ir vandens name be langų ir kaimynų“.
Gatvėje sutikti iziumiečiai buvo labai nešnekūs, ir nenorėjo fotografuotis. Prakalbinta dviračiu važiavusi moteris pasisakė esanti Darja, prieš karą dirbusi merijos socialiniame skyriuje, kur buvo atsakinga už pensijas bei priemokas.
Moteris tvirtino, jog okupacijos metu gyventojams okupantai nemokėjo pensijų, bet vežė humanitarinę pagalbą. Darja dabar ketino važiuoti į kapines ir klausti ekshumaciją atliekančių specialistų, ar pavyko nustatyti, kad jos mamos kape tikrai ji ir yra palaidota.
Darjos 81 metų motina mirė per okupaciją natūralia mirtimi, nes buvo labai pasiligojusi. Okupacinei valdžiai apie tai pranešūs kariškiai patys išsivežė mamos palaikus ir pranešė numerį kapo, kuriame ji esą buvo palaidota.
Ukrainos armijai Iziumą išvadavus ir ėmus kapus tikrinti, paaiškėjo, jog ten buvo užkasta daugybė nukankintų žmonių. Tame kape, kuriame okupantai sakė palaidoję Darjos mamą, gulėjo penkių žmonių palaikai, iš kurių du buvo surištomis rankomis, o vienas – su šūvio žaizda kaktoje.
Susiję straipsniai
Darija išgyveno, kad jos mama gali būti nežinia kur užkasta, ir neteks galimybės ją deramai perlaidoti.
„Ekspertai paėmė mano kraują DNR tyrimui, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Tačiau mano nervams šio pergyvenimo jau yra per daug, po rūsyje praleistų mėnesių ir bombardavimo išgyvenimų neatsigaunu, esu rimtas ligonis, o žinia apie mamos kape rastus penkis palaikus mane pribaigė, tai nežmoniška,“ – pasakė moteris ir nuvažiavo į kapines.