Europos pastangos atnaujinti savo nuolat nepakankamai finansuojamas kariuomenes atskleidė, kad taikos meto gynybos pramonė nėra pajėgi tiekti ginklus, kurie padėtų atremti netoliese kylančias Rusijos grėsmes.
Paprastai tariant, Europoje paprasčiausiai nepakanka kulkų, ginklų ir pažangiųjų technologijų sistemų, kad jos atitiktų ES poreikius ir gresiančius pavojus. O poreikis yra didelis – nuo vasario mėn. prasidėjus karui ES šalys įsipareigojo išleisti daugiau kaip 230 mlrd. eurų savo arsenalams modernizuoti.
Staigaus pinigų antplūdžio priežastis – ne tik Rusijos revanšizmas. Daug galingų Europos šalių taip pat siekia užtikrinti, kad žemynui ginant savo sienas nereikėtų pasikliauti JAV kariuomene arba galinga JAV gynybos pramone. Neseniai įvykusi Rusijos mobilizacija, branduolinės grėsmės ir įtariamas dujotiekių sabotažas tik sustiprino šių grėsmių vietinį pobūdį.
„Kolegos iš JAV mums duoda patarimų, – sakė Europos gynybos agentūros (EDA), ES agentūros, kuri stengiasi padėti šalims susivienyti gynybos tikslais, vadovas Jiri Šedivy. – Investuokite į savo strategines priemones, nes gali ateiti laikas, ir tai gali įvykti gana greitai, kai mes, JAV, būsime visiškai įsitraukę kitur Azijos ir Ramiojo vandenyno regione ir paprasčiausiai negalėsime jums padėti.“
Reaguodamos į tai, Europos gynybos įmonės stengiasi pasivyti konkurentus, intensyvindamos gamybą ir didindamos savo pajėgumus. Tačiau daugelis Europos sutarčių vis dar buvo sudaromos užsienyje, pavyzdžiui, JAV ir net Pietų Korėjoje.
„Mes, kaip įmonė, dabar investuojame šimtus milijonų į tai, kad galėtume patenkinti paklausą“, – sakė Švedijos gynybos įmonės „Saab“, kurios ant pečių montuojami raketų paleidimo įrenginiai, vadinami NLAW, buvo labai svarbūs Ukrainai, generalinis direktorius Mikaelis Johansonas.
Tačiau Europos saugumo iššūkis yra tipiška ES problema: sėkmė priklauso nuo to, ar pavyks suderinti 27 valstybių narių interesus. Kai kurių teigimu, jei to nepavyks padaryti, konfliktai tik įsisenės.
„Europoje vyksta karas, kasdien žūsta šimtai žmonių, ne tik karių, bet ir nekaltų moterų bei vaikų, – sakė Europos Parlamento narys, buvęs Estijos gynybos vadovas Riho Terras. – Europa turi būti vieninga prieš Rusiją, kitaip taikos nebus“.
Daugiau pinigų, daugiau grėsmių
Padidėjęs Europos saugumo poreikis yra dalis pasaulinės tendencijos, kai karinės išlaidos nuolat didėjo po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą, sakė Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto atstovė Lucie Beraud-Sudreau. Pasaulyje išlaidos gynybai šiuo metu viršijo 2 trilijonus JAV dolerių.
„Po Rusijos invazijos vasario mėn. išlaidos smarkiai išaugo, – sakė ji. – Europa vis dar vejasi, papildo ir atnaujina turimas ginkluotės atsargas.“
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šią mintį pakartojo savo metinėje kalboje apie Sąjungos padėtį rugsėjo mėn. Ji sakė, kad Europa neklausė Lenkijos, Baltijos šalių ir didžiosios dalies Vidurio ir Rytų Europos – šalių, kurios jau seniai skambina įspėjamuoju varpu Vladimirui Putinui.
„Jos daugelį metų mums sakė, kad V.Putinas nesustos“, – sakė U. von der Leyen.
Europos poreikių yra daug: kariuomenės siekia pagerinti savo ryšių pajėgumus, sustiprinti mobilumo galimybes ir atnaujinti savo žvalgybos priemones. Kartu Europos regionai susiduria su skirtingais pažeidžiamumo aspektais, kuriems reikia skirtingų strategijų ir įrangos – sausumos, jūrų, oro ar kibernetinės erdvėse.
Vis dėlto sudėtingesnių pirkinių gamyba Europoje gali užtrukti kelerius metus, o kai kuriuos pažangius ginklus taip pat galima įsigyti tik užsienyje.
„Europos gynybos pramonės problema yra ta, kad ji įpratusi sudėtingus ginklus gaminti labai mažomis serijomis per ilgą laiką, o tai tinka tik taikos metui, – sakė didžiausios Čekijos ginklų gamintojos „Czechoslovak Group“ (CSG) vyriausiasis finansininkas Davidas Chouras. – Tačiau saugumo aplinka pasikeitė, reikia milijardinių investicijų“.
Prancūzijos pastangos
Prancūzija jau seniai yra viena didžiausių Europos šalininkių, siekiančių sukurti savarankišką gynybinį tinklą, vadinamą „strategine autonomija“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šią koncepciją pritaikė dabartinei situacijai ir liepos mėn. vykusioje didžiausioje Europos gynybos parodoje paragino savo kaimynus įkurti „karo ekonomiką“.
Tai raginimas, kuriuo siekiama taip pat paskatinti Prancūziją.
„Prancūzija turi labai sudėtingą gynybos pramonę visose srityse ir daugelyje sektorių, – sakė Tarptautinio strateginių studijų instituto gynybos pirkimų tyrėjas Tomas Waldwynas. – Kelios Prancūzijos vyriausybės iš eilės gynybos įrangos pardavimus taip pat naudojo politiniams santykiams su kitomis šalimis užtikrinti.“
ES – ir jos Europos gynybos agentūra – 2015 m. pradėjo siūlyti mokesčių lengvatas, kurios skatino valstybes nares pirkti vietoje. Visai neseniai, reaguodama į Rusijos agresiją Ukrainoje, ES įsteigė 500 mln. eurų fondą, skirtą bendriems pirkimams finansuoti. Tačiau šios pastangos nublanksta, palyginti su poreikiu ar faktinėmis didelių ginklų pirkimų išlaidomis.
Be to, geopolitika ir dvišaliai santykiai dažnai lemia tai, kam skiriamos išlaidos gynybai.
Geras to pavyzdys – 2021 m. rugsėjis, kai Prancūzija už 5 mlrd. eurų Graikijai perleido tris povandeninius laivus po to, kai žlugo sandoris su Australija. E.Macronas taip pat pasiūlė „strateginę partnerystę“, kad paremtų dešimtmečius besitęsiantį Atėnų ginčą su kaimynine Turkija, kuri nuolat reiškia plačiai ginčijamas teritorines pretenzijas Egėjo jūroje.
Ir atvirkščiai, kai Lenkija, viena didžiausių karinės pagalbos Ukrainai teikėjų, nusprendė papildyti savo atsargas, vyriausybė kreipėsi į Pietų Korėją ir liepos mėn. pasirašė rekordinį 14,5 mlrd. eurų vertės ginklų sandorį.
Varšuva užsiminė, kad atsisuko į užsienio šalis dėl to, nes Vokietija, nors ir turinti trečią pagal dydį Europoje gynybos pramonę, nepakankamai greitai keičia savo tankus. Berlynas pažadėjo atsiųsti modernių tankų mainais už tai, kad Varšuva išsiųstų savo sovietinių laikų tankus į Ukrainą.
Iš Kinijos – nieko daugiau
Iš ES perspektyvos investicijų išlaikymas namuose taip pat yra platesnio siekio sumažinti užsienio priklausomybę nuo autokratinių šalių, tokių kaip Kinija, kurią ES ir NATO pavadino „sistemine varžove“, siekiančia „pakenkti taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai“, dalis.
„Strateginės autonomijos dalis iš tikrųjų yra ir strateginės priklausomybės nuo veikėjų ar valstybių, kurios paprasčiausiai neturi bendrų vertybių su mumis, arba net galbūt varžovų ar strateginių konkurentų, mažinimas“, – sakė EDA vadovas J.Šedivy.
Viena didžiausių Europos saugumo silpnybių – pernelyg didelė priklausomybė nuo Kinijos. Miunchene įsikūręs ekonomikos tyrimų centras Ifo institutas pranešė, kad beveik pusė Vokietijos gamybos priklauso nuo pagrindinių gamybos išteklių iš Kinijos.
Europai tenka tik 10 proc. pasaulinės mikroschemų rinkos, kurioje veikia visos priemonės – nuo skalbimo mašinų iki gynybos sistemų. ES užsibrėžė tikslą padvigubinti šį skaičių, tačiau pramonės lyderiai įspėjo, kad tam skiriamų lėšų labai trūksta. Ši problema tik aštrės, nes naujos kartos gynybos pajėgumai taps labiau technologiškai pagrįsti.
„Saab“ generalinis direktorius M.Johanssonas teigė, kad jo bendrovė neturi jokių ryšių su Kinija, tačiau gauna mikroschemų iš Taivano puslaidininkių gamybos kompanijos (Taiwan Semiconductor Manufacturing Company, paprastai vadinamos TSMC), didžiausios pasaulyje mikroschemų gamintojos.
„Žinoma, tai rimtas klausimas, – sakė jis. – Beprotiška, kad esame tokie priklausomi nuo labai sudėtingų puslaidininkių“.
Tačiau tai nereiškia, kad ES galės veikti kolektyviai – arba greitai. Galiausiai sprendimai dėl gynybos pirkimų priimami nacionaliniu lygmeniu, atsižvelgiant į kiekvienos šalies poreikius ir įtaką.
„Tai susiję su nacionaliniu suverenių sprendimų priėmimu įsigyjant gynybos įrangą kiekvienoje šalyje, – sakė „Saab“ atstovas M.Johanssonas. – Nėra jokio būdo, tarsi priversti šalis eiti kartu, turi būti privalumas tai daryti tokiu būdu.“
Parengta pagal „Politico“ inf.
