Antrą kartą vykstant iš Charkovo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžino trys vairuotojai, ir visi jie buvo vertingi pašnekovai. Jauniausias iš vairuotojų buvo Bohdanu prisistatęs artileristas.
Vaikinas pasakė, jog jam 22 metai, o į savo dalinį šalia Iziumo grįžta iš pašto Balaklėjoje, kur vyko paimti sau bei keliems kitiems kariams iš namų atkeliavusių siuntinių, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.
Vaikinas gimė ir užaugo Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, kur baigęs mokyklą dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė jau pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausiai laiko praleido kovose Lysyčansko miesto apylinkėse.
Ukrainai perėjus į kontrpuolimą Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupianską, Ševčenkovą, o paskui jis dalyvavo išlaisvinant Lymano miestą. Prie Lysyčansko Bohdanas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.
Rusija vis labiau įspaudžiama į kampą: pripažino apie įtemptą kareivių padėtį
„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atgaivintas tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis, o viena atsigavo tik po dvejų savaičių. Galvą kartais paskauda ir dabar, bet niekis, kiti su rimtesniais sužeidimais liko kovoti“, – pasakė vaikinas.
Bohdanas nebuvo šnekus ir į beveik visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad iš viso jau žuvo vienuolika kovos draugų Bohdanas keistai ėmė mirkčioti akimis ir nusisuko, o aš kiek ilgesnį laiką nebedrįsau jo klausinėti. Karys kiek kalbesnis tapo tik pasidomėjus apie tai, kokia technika kovoja prieš okupantus.
„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M777, tai labai naujoviškos patrankos – daug lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnavimui užtenka 6–8 žmonių“ – pasakojo Bohdanas.
Anot vaikino, amerikietiškos haubicos momentaliai įvertina iš oro skraidyklių siunčiamą informaciją ir sviediniai tiesiai į taikinį lekia net 40 kilometrų su vos dešimties metrų paklaida.
E.Butrimo nuotr.
„Mus visus teko skubiai apmokyti, kaip jomis naudotis, tai nuostabus ginklas, reikia tokių patrankų kuo daugiau, kad greičiau atsikovotume visas savo žemes“ – išpyškino karys.
Tai pasakęs Bohdanas staiga parodė į kairėje dangaus pusėję esantį nedidelį dūmų kamuoliuką ir pasakė, jog ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą. Kadangi mašinoje skambėjo muzika, negirdėjau jokio sprogimo atgarsio ir būčiau nepastebėjęs netoli numuštos raketos, tačiau žvitri artileristo akis iš karto viską pamatė.
„Balaklėjoje užėjau į kavinę pavalgyti – tokia galimybė pasitaikė pirmą kartą nuo karo pradžios, buvo skanu, bet jaučiausi gan keistai sėdėdamas tarp atsipalaidavusių žmonių“ – toliau kalbėjo Bohdanas. Jis sakėsi šiuo momentu nekuriantis jokių ateities planų, o visos mintys – apie būsimas kovas.
Susiję straipsniai
„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas mamą, tėtį ir brolį, jam už kelių mėnesių bus aštuoniolika. Labai nenorėčiau, kad brolį paimtų į frontą, čia labai rizikinga, o jis toks vaikiškas; meldžiuosi, kad karas netrukus baigtusi ir broliui netektų kariauti“ – pasakė Bohdanas prieš mane išlaipindamas.
Artileristas sutiko, kad jį greitai nufotografuočiau, o po akimirkos įšoko į mašiną, pareiškęs, kad privalo ruoštis rytojaus kelionei į naują fronto atkarpą, į naują mūšį. Vos pradėjęs važiuoti Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“