Iš NATO – grėsmingas įspėjimas JAV: įvardijo, kokią žinią V. Putino pergalė pasiųstų kitiems autoritarams

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas siunčia žinutę JAV respublikonams, kurie per rinkimus žada mažinti paramą Ukrainai: tai tik sustiprins Kiniją.

J.Stoltenbergas išsamiame interviu pasisakė už ilgalaikį Amerikos buvimą Europoje ir visuotinį išlaidų gynybai didinimą.

„Jungtinių Valstijų, taip pat Kanados buvimas Europoje yra labai svarbus šio transatlantinio ryšio tvirtumui ir patikimumui“, – sakė J.Stoltenbergas.

Tačiau politiniuose sluoksniuose jaučiamas nerimas, kad JAV gali tapti dar vangesnė. Artėjantys JAV vidurio kadencijos rinkimai gali pakreipti Kongreso kontrolę į respublikonų pusę, suteikdami galią stiprėjančiai, MAGA (angl. Make America Great Again) palankiai respublikonų kohortai, kuri spaudžia sumažinti JAV prezidento Joe Bideno pasaulyje pirmaujančią karinę pagalbą Ukrainai.

J.Stoltenbergas įspėjo, kad neseniai Kijevo pasiektas laimėjimas mūšio lauke nebūtų buvęs įmanomas be NATO sąjungininkų paramos. Jis taip pat apeliavo į aštresnes prieš Kiniją nukreiptas nuotaikas, kurios vyrauja abiejose pagrindinėse JAV politinėse partijose.

Pasak jo, pergalė Rusijai „būtų blogai mums visiems Europoje ir Šiaurės Amerikoje, visoje NATO, nes tai duotų žinią autoritariniams lyderiams – ne tik V.Putinui, bet ir Kinijai – kad brutalia karine jėga jie gali pasiekti savo tikslų“.

Tačiau J.Stoltenbergas išreiškė optimizmą, kad JAV dar greitu metu neišnyks iš Europos – arba iš Ukrainos. Iš tiesų, labiau įsitvirtinusių respublikonų kontingentas palaikė J.Bideno pakartotinius prašymus siųsti Ukrainai pinigų ir ginklų.

„Esu įsitikinęs, – sakė NATO vadovas, – kad ir po vidurio kadencijos rinkimų vis dar bus aiški dauguma, pasisakanti už tolesnę reikšmingą paramą Ukrainai.“

Įtemptas diskusijas lėmė nerimą kelianti realybė: atrodo, kad Rusijos karas Ukrainoje gali užsitęsti dar mėnesių mėnesius, nes biudžetai ribojami, o ekonomika silpnėja.

Vašingtone šios diskusijos intensyvėja prieš lapkričio 8 d. vyksiančius rinkimus. O konservatoriai vis labiau nenori skirti didžiulių sumų pagalbai Ukrainai. Nuo karo pradžios JAV įsipareigojo suteikti Ukrainai daugiau kaip 17 mlrd. dolerių paramos saugumui užtikrinti, t. y. gerokai daugiau, nei bendrai įsipareigojo skirti Europa.

J.Stoltenbergas sakė esąs įsitikinęs, kad Vašingtonas ir toliau teiks pagalbą Ukrainai, „iš dalies dėl to, kad jei V.Putinas kažkokiu būdu laimėtų Ukrainoje, tai būtų katastrofa ukrainiečiams“.

Tačiau jis taip pat akcentavo ryšį su Kinija šiuo metu, kai Pekinas yra daugelio JAV politikos formuotojų dėmesio centre, įskaitant kai kuriuos iš tų pačių konservatorių, kurie kelia klausimus dėl paramos Ukrainai apimties.

J.Bideno administracija neseniai savo nacionalinio saugumo strategijoje Kiniją įvardijo kaip „svarbiausią Amerikos geopolitinį iššūkį“.

Dokumente Kinija aiškiai iškeliama aukščiau už Rusiją ilgalaikėje perspektyvoje: „Rusija kelia tiesioginę ir nuolatinę grėsmę regioninei saugumo tvarkai Europoje ir yra sutrikimų bei nestabilumo šaltinis visame pasaulyje, tačiau ji neturi tokio masto pajėgumų kaip Kinija“.

Vis dėlto ilgas Rusijos karas Ukrainoje, JAV vidaus politinis spaudimas ir didėjantis dėmesys Pekinui atgaivina seniai NATO vykstančias diskusijas dėl naštos pasidalijimo.

2014 m. NATO sąjungininkės susitarė iki 2024 m. gynybai skirti 2 proc. savo ekonominės produkcijos. Artėjant šiam terminui ir pripažįstant, kad karinės grėsmės tik didėja, lyderiai sprendžia, kas bus toliau.

„Tikiuosi, kad NATO sąjungininkės kitų metų aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje aiškiai įsipareigos daugiau investuoti į gynybą“, – sakė J. Stoltenbergas, kartu pažymėdamas, kad „dar šiek tiek per anksti kalbėti“, kokiai tiksliai formuluotei NATO sąjungininkės pritars.

Pačios NATO sąjungininkės laikosi skirtingo požiūrio į Kiniją, o kai kurios vis dar laikosi daug švelnesnės pozicijos nei Vašingtonas.

J.Stoltenbergas pripažino šiuos skirtumus. Tačiau jis teigė, kad Aljansas padarė pažangą konfrontacijos su Pekinu srityje, pabrėždamas anksčiau šią vasarą priimtą NATO sprendimą savo ilgalaikės strategijos dokumente aiškiai įvardyti Kiniją kaip iššūkį.

NATO sąjungininkėms „svarbu laikytis išvien ir spręsti Kinijos iškilimo pasekmes – dėl to mes sutariame ir būtent tai darome“, – teigė jis.

Vis dėlto, nors sąjungininkai susitarė spręsti Kinijos iškilimo problemą, jie nesugalvojo, kas turėtų „apmokėti sąskaitas“ už šias pastangas. Kai kurie JAV įstatymų leidėjai, mokslininkai ir ekspertai pasisako už tai, kad Europa imtųsi vadovauti sprendžiant vietos saugumo problemas, o JAV galėtų daugiau dėmesio skirti Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui.

Danielis Hamiltonas, JAV valstybės departamento pareigūnas 1990-ųjų NATO plėtros laikotarpiu, vadina tai „didesne Europos strategine atsakomybe“. Pagal šį požiūrį, pridūrė D.Hamiltonas, Europos sąjungininkai per 10 metų turėtų suteikti „pusę ginkluotųjų pajėgų ir gebėjimų“, reikalingų atgrasymui ir kolektyvinei gynybai nuo Rusijos.

Kai kurie ekspertai teigia, kad Europos sąjungininkai tiesiog per daug pasitiki Vašingtonu.

„Europos NATO narės dešimtmečius per daug žadėjo ir per mažai vykdė“, – sakė Harvardo universiteto profesorius Stephenas Waltas. Pasak jo, europiečiai „nedės ilgalaikių pastangų atkurti savo gynybinius pajėgumus, jei galės tikėtis, kad Jungtinės Valstijos skubės jiems į pagalbą vos tik pasirodžius grėsmės ženklams“.

„Per ateinantį dešimtmetį Europa turėtų prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo gynybą, o Jungtinės Valstijos turėtų sutelkti dėmesį į Aziją ir iš Europos „pirmojo atsako“ tapti „paskutinės vilties sąjungininke“, – pridūrė S.Waltas.

J.Stoltenbergas nepritarė tokiam griežtam darbo pasidalijimui.

Šiaurės Amerikos atskyrimas nuo Europos „nėra geras modelis, nes tai sumažins Šiaurės Amerikos ir Europos ryšio tvirtumą, patikimumą“ – kalbėjo jis.

Tačiau jis ragino NATO sąjungininkes Europoje, kurios, patvirtinus Suomijos ir Švedijos narystę, apims didžiąją žemyno dalį į vakarus nuo Rusijos, toliau didinti išlaidas gynybai.

„Esu tvirtai įsitikinęs, kad Europos sąjungininkai turėtų daryti daugiau, – sakė jis. – Gera žinia, kad visos sąjungininkės, taip pat ir Europos sąjungininkės dabar investuoja daugiau“.

Vis dėlto elementari matematika rodo, kad Europa nėra arti to, kad būtų savarankiška gynybos srityje.

„Realybė tokia, kad 80 proc. išlaidų NATO gynybai tenka sąjungininkėms, kurios nėra ES narės“, – sakė J.Stoltenbergas. Aljanso išsidėstymas vandenynuose ir keliuose žemynuose taip pat aiškiai parodo, kad reikia transatlantinių ryšių ir kad norint apsaugoti Europą reikalingi ne ES sąjungininkai.

„Tačiau svarbiausia, – pabrėžė J.Stoltenbergas, – kad tai susiję su politika. Aš netikiu vienos Europos galybe, netikiu ir vienos Šiaurės Amerikos galybe.“