Šis pensininkas buvo vienas iš dvejų žmonių, kuriems okupantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems, gyvenusiems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti. Minėta nedidelė gatvelė su joje esančiais 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje ant kalvos, todėl okupantų vadai nusprendė, kad iš čia bus geriausia matyti apylinkes ir ukrainiečių karių judėjimą.
„Išgirdęs riaumojančius tankus išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, kad esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pasakojo Sergejus.
Atvykėlių vadas ramiai išklausė tų žodžių ir įsakė jam pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos ir bus pavojinga, o name apsigyvens Rusijos kariai. Okupantų vadas vienam pavaldiniui visgi nurodė peržiūrėti įrašus A. Šapovalo telefone, tačiau karys, pamatęs, kad telefonas ne išmanusis, o senos laidos, paliko pensininką ramybėje.
A. Šapovalą netrukus visgi pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie su tanku įvažiavo nugriaudami tvorą ir vartus, pervažiavę kieme stovėjusį anūko automobilį ir nubrozdindami mūrinę namo bei arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode pastatyta dyzelinio kuro cisterna.
„Pagalvojau, kad jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai ir, pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cisterną perkelti kiek tolėliau į sodo gilumą“, – pasakojo A. Šapovalas.
Vyriškis vaišingai pasistengė priimti ir du jo name apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių buvo labai nepatiklūs, bijojo, kad namo viduje gali būti pasala ir, įrėmę šautuvus į A. Šapovalo dukros nugarą, liepė merginai pirmai eiti į namą ir aprodyti jį.
„Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir pasakiau rusų kariams: negąsdinkit dukros, aš pats eisiu priekyje ir viską jums aprodysiu. Ir būkit atsargūs su ginklais, nes name maži vaikai“, – pasakojo pensininkas.
Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus, kariai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti.
A. Šapovalo žmona bei sūnus ir dukra su savo šeimomis išskubėjo pėsčiomis pas kaimo apačioje gyvenančius giminaičius.
„Kodėl man ir kitoje gatvės pusėje gyvenančiai kaimynei buvo įsakyta pasilikti, liko paslaptis, tačiau tai nulėmė, jog išgelbėjau savo namus nuo supleškėjimo“, – pasakė vyriškis.
Gaisras šalia namo esančiose dirbtuvėse kilo po to, kai kitą rytą ukrainiečių paleista bomba pataikė į mašinos garažą. Kadangi A. Šapovalas savo namus statė labai rūpestingai ir garažo stogą apdengė dviem iš bankrutavusios gamyklos gautais plieno lakštų sluoksniais, bomba stogo iki galo nepramušė ir nei garažo, nei jame stovėjusios mašinos nesunaikino.
Tačiau po sprogimo užsidegė su garažu sujungtų dirbtuvių antras aukštas ir ugnis grėsė persimesti į šalia esantį gyvenamą namą. Nepaisydamas gatvėje bei sode sprogstančių bombų vyriškis per guminę žarną paleista vandens srove įstengė užgesinti ugnį.
Skeveldros suvarpė visų pastatų sienas, duris, stogą bei išmušė langus, vis dėlto namai liko sveiki, nors net devyni iš keturiolikos gatvėje esančių kaimynų namų buvo sugriauti. Apgriuvo net viename name įkurta stačiatikių bažnyčia ir sunaikintas gatvės gale esantis stadionas.
Gyvenvietę išvadavę ukrainiečių kariai sakė, jog Stadiono gatvėje bei kiemuose gulėjo dvidešimt negyvų Rusijos karių. Iš tikrųjų jų žuvo daugiau, nes vėliau A. Šapovalas savo kanalizacijos šulinyje rado tris rusų karių lavonus, o dar tris kartu su žmona rado pusiau užkastus ir eglišakiais pridengtus kaimelio šiukšlyno pašonėje.
Pensininkas kartu su žmona į šiukšlyną karučiu gabeno remonto atliekas ir pastebėjo pakrūmėje iš po žemių kyšantį karinį paltą, o ėmus jį traukti pamatė žmogaus ranką.
„Tai nežmoniška, taip negalima elgtis su žuvusiais bendražygiais, aš suprantu, kai bėgdami rusai paliko mūšio vietoje žuvusius, bet negi buvo sunku anksčiau žuvusius karius užkasti giliau ir kaip nors pažymėti tą vietą?“ – stebėjosi pensininkas.
A. Šapovalas spėja, kad į jo kanalizacijos šulinį okupantai įmetė tuos karius, kuriuos patys ir sušaudė, mat šie norėjo pasiduoti ukrainiečiams. Minėtų karių rankos buvo surištos, o nuo jų uniformų buvo nuplėšti antpečiai.
„Gal šie kariai buvo sušaudyti ir dėl mano kaltės?“ – mąstė A. Šapovalas. Taip pensininkas galvojo prisiminęs, kad jo namuose apgyvendintiems dviem Rusijos kariams jis patarė turėti kišenėje baltą skepetaitę, kad, ukrainiečiams apsupus, galėtų ją iškelti ir pasiduoti bei nebūti nukautiems.
„Aš tiems kariams pasakiau, jog vadai pasiuntė juos į mirtį, nes liepė susitelkti vienoje vietoje ir arčiausiai Charkovo esančioje gatvėje. Pasakiau, jog ukrainiečių skraidyklės lengvai juos suras, ir už kelių valandų čia atlėks bombų kruša, todėl patariau, kad pamokytų ir kitus karius kišenėje turėti baltas skepetaites“, – pasakojo pensininkas.
A. Šapovalas tokį patarimą išsakė jo name apsistojusiam dvidešimtmečiui jaunuoliui iš Sankt Peterburgo bei keturiasdešimtmečiam tuviečiui iš Šiaurės Rusijos.
Pirmasis karys prisipažino, kad yra informacinių technologijų specialistas, kad labai nenorėjo būti siunčiamas į karą ir su ašaromis akyse prasitarė trokštantis grįžti namo ir apkabinti savo mamą, kuri pasiligojo sužinojusi, kur jis pateko.
O štai tuvietis įsiutino A. Šapovalą, nes pasakė savo noru atvykęs į Ukrainą, mat nori uždirbti pinigų, kad nupirktų ir įrengtų sūnui butą.
„Pagalvojau – tu, niekše, atvykai žudyti mūsų vaikų dėl savo sūnaus gerovės. Kumščiai patys susispaudė, vos susilaikiau jo snukio neišdaužęs“, – pasakė pensininkas.
A. Šapovalas iš tikrųjų gudriai siekė įsiteikti savo svečiams, nes nenorėjo, kad šie jo namą apverstų aukštyn kojomis ieškodami gėrybių. Vyriškis pats klausė, ko kariai pageidauja, atnešė degtinės, iškepė šašlykų, patarė apsiauti šiltus sūnaus batus ir užsivilkti jo megztinius.
Tokia gudri taktika pasiteisino, minėti du kareiviai neplėšikavo sodyboje, nors kituose namuose gyvenę okupantai viską išvertė ieškodami brangenybių ir pinigų.
Kitą dieną Stadiono gatvės kiemuose įsikūrę rusų tankai ėmė šaudyti į greta esantį Charkovą. Okupantai galimai vylėsi, kad Ukrainos kariai nešaudys į juos nenorėdami sunaikinti šalia esančių sodybų.
Bet Charkovo gynėjai buvo ryžtingi: jie Stadiono gatvėje įsikūrusį priešą ne tik ėmė negailestingai bombarduoti, bet ir perėjo į puolimą bei išvadavo Mala Rohan kaimą. Šis puolimas buvo toks netikėtas, jog sprukdami okupantai paliko keliasdešimt tankų bei kitokių šarvuotų mašinų ir daugybę ginklų bei artilerijos sviedinių.
Išvaduotojus pašiurpino rastas vaizdas prie nuošalaus kelio, vedančio į Charkovą. Paaiškėjo, kad dvidešimties mašinų vilkstine kaimelio gyventojai norėjo pabėgti į Charkovą, tačiau okupantai kulkomis suvarpė automobilius kartu su jais keliavusiais žmonėmis. Po to sadistai lyg niekur nieko susėdo ant kelkraščio ir papietavo.
Mala Rohan kaimelis su jame gyvenančiais 2,5 tūkstančio žmonių yra vos penkiolika kilometrų nuo Charkovo, šalia strateginės autostrados, jungiančios Charkovą su Iziumu bei Donecku. Okupantai į Charkovą, esantį vos 40 km nuo Rusijos sienos, įžengė pirmą karo dieną, tačiau čia jų laukė mirtis, ir kovos po to užvirė priemiesčio gyvenvietėse.
Į Mala Rohan okupantai įžengė ir čia pasiliko antrą karo dieną. Nors priešai iš kaimo išvyti buvo po mėnesio, iki pat dabar čia tebestovi rusų tankų liekanos, o Mala Rohan yra priskiriama prie labiausiai sugriautų gyvenviečių.
Koks jo name gyvenusių dviejų Rusijos karių likimas, A. Šapovalas nežino, nes net neturėjo galimybės su jais atsisveikinti. Kilus gaisrui dirbtuvėse vyriškis puolė jas gesinti, o po to nusprendė sprukti iš bombardavimų pragaru virtusios gatvės.
