„The Guardian“: rusai Chersono sąvartyne degino savo pačių karių lavonus

Chersono pakraštyje esančiame sąvartyne tarp šiukšlių galima pamatyti užuominų apie tai, kas, vietos gyventojų ir darbuotojų teigimu, vyko netolimoje praeityje. Iš pūvančios šiukšlių krūvos kyšo Rusijos vėliavos, uniformos ir šalmai, o aplink šmirinėja šimtai kareivių ir dešimtys benamių šunų.

Kadaise buvusi įprasta miesto dalis, kurioje vietos gyventojai galėdavo atsikratyti šiukšlėmis, vasarą, pasak Chersono gyventojų, tai tapo uždrausta zona, kurią okupacinės pajėgos įnirtingai saugojo nuo galimų smalsuolių.

Keletas miesto gyventojų ir šios vietos darbininkų „The Guardian“ sakė, kad šio slaptumo priežastis buvo ta, jog okupacinės pajėgos turėjo naują tikslą – ten išmesti atsikratyti savo žuvusių karių kūnais, o paskui juos sudeginti.

„The Guardian“ gyventojai pasakojo matę, kaip į vietą atvažiuoja atvirai matomi rusų sunkvežimiai su juodais maišais. Anot vietinių, šie maišai vėliau buvo padegami, kas lėmė siaubingą ore juntamą degančio kūno kvapą. Jų manymu, rusai atsikratė savo karių, žuvusių per sunkias kovas vasarą, kūnų.

„Kiekvieną kartą, kai mūsų kariuomenė apšaudydavo rusus, jie perkeldavo palaikus į sąvartyną ir juos sudegindavo“, – teigė 40-metė Chersono gyventoja Iryna.

Ukrainos bandymai atgauti pietinį miestą prasidėjo birželio pabaigoje, kai ilgai lauktos JAV pagamintos tolimojo nuotolio raketos HIMARS pagaliau pasiekė vieną iš ten esančių fronto linijų. Kijevas jomis naudojosi smarkiai apgadindamas tiltus per Dniprą, naikindamas rusų amunicijos sandėlius ir smogdamas priešo artilerijai bei pajėgoms.

Nepriklausomai patikrinti šių teiginių nepavyko, tuo metu Ukrainos valdžios institucijos teigė negalinčios komentuoti, ar šie įtarimai yra tiriami. Tačiau „The Guardian“ žurnalistams sąvartyno darbuotojai bei dar keli kalbinti miesto gyventojai patvirtinto vasarą išsakytus teiginius.

„Rusai atvažiavo „Kamazu“, pilnu šiukšlių ir lavonų, ir viską kartu iškrovė, – sakė vienas šiukšlių surinkėjas iš Chersono, prašęs neminėti jo pavardės. – Ar manote, kad kažkas ketino juos palaidoti? Jie juos išvertė, o tada ant jų užvertė šiukšles, ir viskas“.

Vyras teigė nematęs, kam priklausė kūnai – civiliams ar kariams. „Aš nemačiau. Aš jau pakankamai pasakiau. Nebijau, aš kovoju šiame kare nuo 2014 m. Buvau Donbase. Bet kuo mažiau žinai, tuo geriau miegi“, – pridūrė jis, cituodamas ukrainiečių posakį.

Baimė vis dar juntama tarp vietinių, kurie aštuonis mėnesius gyveno policinėje valstybėje, kurioje Rusijos valdžia netoleravo nė menkiausios pasipriešinimo ar nesutikimo. Kaina buvo areštas arba dar blogiau – mirtis.

45 metų Svitlana Viktorivna, kuri kartu su savo vyru Oleksandru jau daugelį metų sunkvežimiu veža atliekas į sąvartyną, pasakojo, kad prie įvažiavimo į sąvartyną buvo įrengtas rusų patikros punktas.

„Mums neleido priartėti prie sąvartyno teritorijos, kurioje buvo deginami kūnai, – sako ji. – Taigi papasakosiu, kaip viskas buvo: jie atvažiavo čia, paliko keletą savo kareivių sargybinių, išsikrovė ir degino. Vieną dieną mes su vyru atvykome netinkamu laiku. Atėjome čia, kai jie darė savo „reikalus“, ir jie mano vyrui lazda į veidą sudavė stiprų smūgį.“

Tačiau moteris palaikų nespėjo pamatyti. „Jie užkasė viską, kas liko.“

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu yra sakęs, kad Ukrainoje žuvo beveik 6 000 karių, tačiau Pentagonas vasaros pabaigoje apskaičiavo, kad tikrasis skaičius gali būti daugiau nei dešimt kartų didesnis. Jų duomenimis, žuvo arba buvo sužeista apie 80 000 rusų karių.

Sąvartyno darbininkai sakė, kad rusai pasirinko teritoriją pačioje nuošaliausioje sąvartyno pusėje. Saugumo sumetimais ten apsilankyti neįmanoma. Sąvartyne dirbantis sunkvežimio vairuotojas sakė neatmetantis galimybės, kad rusai galėjo užminuoti teritoriją arba palikti nesprogusių užtaisų.

„Girdėjau šią istoriją, bet su sunkvežimiu nevažiavau taip toli iškrauti šiukšlių. Tačiau galiu garantuoti, kad ir ką jie darė, smirdėjo labai blogai, kaip [supuvusi] mėsa, – sako sunkvežimio vairuotojas. – Ir dūmai... dūmai buvo tiršti“.

Priešais sąvartyną esančio sovietinių laikų daugiabučio gyventojai pasakojo, kad, rusams pradėjus deginti sąvartyną, pakilo didelis dūmų debesis, pripildęs orą nepakeliamu puvėsių kvapu, kad buvo beveik neįmanoma kvėpuoti.

„Pajutus dūmų kvapą mane pykino, – sako 60 metų Olesia Kokorina, gyvenanti aštuntame aukšte. – Buvo baisu, nes kvapas panašus į deginamų plaukų kvapą. Jis taip pat kvepėjo kaip pas odontologą, kai gręžia dantį prieš dėdamas plombą. Ir dūmai buvo tokie tiršti, kad negalėjai matyti gretimo pastato.“

„Tokio kvapo dar niekada nebuvo, – sako 65 metų Natalija. – Buvo daugybė savivarčių ir visi jie buvo užversti maišais. Nežinau, kas juose buvo, bet sąvartyno dūmų smarvė buvo tokia baisi, kad negalėjome net atidaryti balkono durų. Būdavo dienų, kai dėl smarvės negalėdavai kvėpuoti“.

Kai kas mano, kad deginti savų karių kūnus buvo lengviausias būdas atsikratyti lavonų, kadangi tuo metu rusai buvo praktiškai atkirsti nuo Dnipro vakarinio kranto.

Dešimtys kitų Chersono gyventojų patvirtino savo kaimynų pranešimus, tačiau Ukrainos valdžios institucijos kol kas nepasisakė. Vienas vietos pareigūnas, pageidavęs likti nežinomas, sakė: „Mūsų nedomina priešo kapavietės. Mus domina tai, kad čia, Chersono srityje, rastume kankintų, nužudytų ir masinėse kapavietėse palaidotų ukrainiečių kūnus.“

Ukrainos saugumo tarnybos mano, kad tūkstančių žuvusių rusų karių kūnai laidojami neoficialiai, nes Kremlius juos registruoja kaip „dingusius be žinios“, siekdamas nuslėpti savo nuostolius kare Ukrainoje.

Gegužės mėnesį perimtas vieno rusų kario telefono skambutis bylojo, kad jo draugai buvo palaidoti „žmogaus ūgio sąvartyne“ prie pat okupuoto Donecko.

„Ten tiek daug „Cargo 200“ [karinis žuvusių karių kodas], kad lavonų kalnai yra 2 metrų aukščio, – sakė jis skambučio metu. – Tai ne morgas, tai sąvartynas. Tai milžiniška.“

„Jie juos ten tiesiog meta, – kitame perimtame skambučio įraše sakė rusų karys. – O vėliau lengviau padaryti taip, tarsi jie būtų dingę be pėdsakų. Jiems lengviau apsimesti, kad jie tiesiog dingo, ir viskas“.