Tiesą sakant, net pats žodis „interpeliacija“ šiuo atveju netinkamas. Taip, tradiciškai demokratinėje procedūroje ministrui ar kitam valdžios atstovui pateikiami klausimai, nuo atsakymų į kuriuos priklauso, ar jam verta poste vargti toliau. Svarbūs būtent klausimai apie sprendimus, o ne nuomonės apie juos.
Kokie buvo klausimai G.Landsbergiui, tokie ir atsakymai – ne interpeliacija, bet geriausiu atveju politologinė viktorina. Tiesa, virtinėje paklausimų yra viena įdomi klausėjų nuostata. Tai – vis nuskambantis priekaištas ministrui, kad sprendimai nederinti su prezidentu ir menkai sustyguoti su Lietuvos strateginiais partneriais.
Kad šalies viduje reikšmingus sprendimus reikia derinti, ir moksleiviui aišku, bet kodėl reikia atsiklausti strateginių partnerių? Todėl, kad Lietuvos užsienio politika tiek savarankiška, kiek yra suderinta. Su kuo, neverta ir minėti.
Laisvai plaukiojant apžvalgininkų jūroje galime paklausti, ką neįtikėtino užsienio reikalų ministras turėtų padaryti, pareikšti ar net tylomis pasakyti, kad po kelių dienų netektų posto? Apsikabinti su Rusijos ministru S.Lavrovu? Ne tik apsikabinti, bet ir fiziškai susitikti jau nebeįmanoma.
Tapti Vengrijos politikos Maskvos atžvilgiu šalininku? Na, ir provokacinės mano fantazijos. Prisijungti prie derybas tarp Rusijos ir Ukrainos skatinančių „klubelio“? Tačiau juos jau patys Vakarų politologai stato į vietą.
Galima įvairių intriguojančių scenarijų sugalvoti, bet Lietuvos užsienio politikos esmė paprasta – ji yra tęstinė ir tokia bus bent iki šio šimtmečio vidurio. Todėl interpeliacija Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovui – pirmoji ir paskutinė. Šioje erdvėje jokiai opozicijai šansų nėra. Kaip ir krašto apsaugos ministro atžvilgiu.
Pagaliau yra kur kas perspektyvesnės opozicinei veiklai sferos – sveikatos apsauga, mokesčiai ar dar kritiškai niekieno nearta dirva – kultūros politika. Deja, dabartinė Seimo opozicija yra labai silpna ir niekam nepajėgi.
Bręstantys valdančiųjų vidaus nesutarimai daug reikšmingesni nei opozicijos veikimas. Kokie tikrieji prieštaravimai tarp koalicijos partnerių, sunku pasakyti.
Seimo nario M.Majausko solo partija, manau, neatspindi kokių nors gilesnių tektoninių poslinkių koalicijoje. Pagaliau jo pozicija tikriausiai priimtina daugeliui verslininkų. Kodėl tai negali būti atskira nuomonė?
Pradedama ieškoti alternatyvos prezidentui G.Nausėdai. Iki šiol jis vienu sakiniu neperžengė priimto naratyvo Rusijos atžvilgiu ribų. Rusiškai nesikeikia, nors tai Lietuvoje beveik įteisinta.
Neseniai mačiau lietuvišką siaubo filmą „Rūpintojėlis“. Nors filmas apie „rūpintojėlių“ drožiką, pavirtusį moksleivių skerdiku, kas antrame jaunų aktorių sakinyje girdėti žodelis „bliat“. Ką padarysi, tokie dabar lingvistiniai Lietuvos papročiai. Menas yra menas.
O būna ir šitaip: eini į parduotuvę, kavinę, sėdi į taksi ir tau sako, ar negalėtumėt rusiškai.
Žinoma, galėt tai galiu, jokių problemų, dažnai tai darau, nes remiu ukrainiečius, nuo režimo pasitraukusius baltarusius ne tik morališkai, bet vis tiek į galvą ateina visokių minčių.
Yra toks geras ironiško stiliaus rašytojas H.Kunčius. Jis parašė įdomų romaną „Lietuvis Vilniuje“. Kūrinys apie kitus laikus, bet ką gali žinoti, gali tapti aktualus ir dabar. Gal reikia intensyvesnių lietuvių kalbos kursų žmonėms iš kitų šalių?
Vis dėlto kas vyksta tose netolimose šalyse? A.Lukašenka iš valdžios nesitraukia, nors prieš metus žadėjo išankstinius rinkimus.
Skaldo tikras malkas, „paima gramą“ antipandeminio, vis galvoja, kaip išsisukti nekariaujant. Labai panašus į generolą Franco, visokiais būdais išsisukinėjusį nuo Hitlerio (daug vyno šiam supylė) ir pagaliau išspaudusį „žydrąją diviziją“, kuri sušalo prie Maskvos.
Lietuva galėtų turėti gudresnę politiką Baltarusijos atžvilgiu, bet, deja, jos neturi ir dar dvejus metus bus be raukšlės kaktoje.
Beje, trąšų tranzito temą buvo galima sužaisti visiškai kitaip, nei įvyko. Ir dabar dar ne viskas prarasta, bet kol kas nėra aukštesnės lygos žaidėjų.
O kas Ukrainoje, kadaise buvusioje LDK teritorijoje? Įtariu, kad mūsų regione gali atsirasti Palestina ir Izraelis.
Prieš kelis mėnesius apie tokią situaciją yra užsiminęs V.Zelenskis. Ir tai labai arti nemalonios situacijos.
Šiuo metu prognozės dėl karo Ukrainoje chaotiškos. Kijevas skelbia atsiimsiąs Krymą dar šiais metais.
Vokietijos gynybos ministrė įtikinėja, kad reikia ruoštis ilgam karui. Prancūzijos prezidentas vis kviečia derėtis. Vakarų valstybių žvalgybų prognozės taip pat prieštaringos.
Apie karių ir civilių aukas abiejose besigrumiančiose pusėse nėra prasmės svarstyti, nes žinios nepatikimos.
Visoje fronto linijoje mirga karo korespondentai, vos ne prie kiekvieno tanko, artilerijos pabūklo prikabinta vaizdo kamera, o normalios informacijos nėra.
Net neaišku, kiek kurioje pusėje yra karo belaisvių.
Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kad Rusija yra terorizmą remianti valstybė. Rezoliucijos juridinių pasekmių nėra. Kol kas nėra, papildo rezoliucijos interpretuotojai Maskvoje.
Bet, anot jų, jei Rusija pralaimės Ukrainoje, atsiras ir juridinės pasekmės, ir mechanizmai išmontuoti Rusiją kaip valstybę.
Tad esanti tik viena išeitis – laimėti karą bet kokiomis priemonėmis. Priešingu atveju Rusijai būsią blogiau nei Vokietijai po Versalio.
